Paroda mūsų krašto istorijos pažinimui

2024-01-31, Raimonda Canderienė

Paroda „1923 - kita perspektyva“, atidaryta vokiečių kilmės gyventojų bendrijos namuose „Heide“, sukėlė daug diskusijų, nepasitenkinimo ir netgi pykčio, vos paskelbus apie ją socialiniame tinkle. Klaipėdoje ji buvo uždrausta.

Tik ar žinoti tiesą yra nusikaltimas?

Dėl to gali vykti diskusijos, prieštaravimai, teikiami argumentai ir kontrargumentai.

Tik taip pasveiksime ir imsime mąstyti. Užtildymo kultūra neatsako į rūpimus klausimus, ji tik neigia ir užčiaupia delnu burną.

Demokratinėje visuomenėje gyvenant, atrodė, kad tai neįmanomas dalykas. Bet pastaruoju metu, tikriausiai perimant pandemijos patirtį, kai mus, be kaukių vaikščiojančius miške, gaudė policija, kai draudė tarprajoninę migraciją, tai plinta. Bet kurį, turintį priešingą nuomonę, galima įskųsti, pranešti ten, kur reikia, ir neutralizuoti.

Mes tapome vienos nuomonės valstybe.

Bičiulis juokais patarė: tik nesidalink savo mintimis su inteligentais - įskųs, kitas bičiulis pasišaipė: tavo intelektas per aukštas, niekas nemėgsta pernelyg protingų. Ar tikrai? Niekada nelaikiau savęs pernelyg protinga, nes protingas man rodėsi tas, kuris veikia iš išskaičiavimo. Man to niekaip nepavyksta pasiekti, vis racionaliai nepaskaičiuoju, ką sakyti ir kiek atseikėti, kad neįsigyčiau priešų…

Tad koks tas Klaipėdos kraštas?

Daugiau kaip 700 metų jis buvo Vokietijos sudėtyje, paisė ten gyvenančios lietuvių tautos interesų, globojo kalbą ir nedraudė lietuviškos spaudos.

To krašto dėka augo ir Rusijos imperijos sudėtyje esančios Lietuvos lietuvių savimonė. Primenu: dauguma ten kalbėjo lenkiškai ir rusiškai, nes lietuvių kalba buvo „mužikų“.

Tai, kas atsitiko po II pasaulinio karo, buvo siaubinga. Raudonosios armijos smurtas ir prievarta, masinis bėgimas, žūtys „Gustloff“ laivu plaukusiųjų ir besitraukiančių Kuršmarių ir Aistmarių ledu…

Bet ne mažiau siaubingi dalykai vyksta ir dabar, jau daugiau nei po 30-ies metų po 1990-ųjų: nuožmiai naikinamas krašto architektūrinis paveldas, tebegyvas agresyvus požiūris į saujelę likusių autochtonų, nenorima pripažinti jų požiūrio, negirdimas jų balsas. Tarsi jų nebūtų.

Jie miršta, nepalikdami savo pasakojimo apie Memelland, nes jų niekas nesiklauso.

Esu girdėjusi nuostabą su pykčio gaidele: ko ji čia visur kišasi ir rūpinasi, ji gal vokietė?! Ne, esu grynakraujė lietuvė be priemaišų, mano amžinatilsį vyro giminė tik atvyko iš Vokietijos Lietuvon. Tai nieko nereiškia. Italai štai Amerikoje yra tos šalies patriotai, kiekvienoje valstybėje gyvenantys normalaus mąstymo piliečiai yra patriotai. Ir kuo anksčiau tai atsitinka, tuo žmogus tampa laimingesnis. Jis susitapatina su ta vieta ir ji jį priglaudžia.

Tipiškas atėjūnų be jokių sentimentų vietai, kurioje gyvena, požiūris yra abejingumas ar net destruktyvus pyktis. Kadaise, dar 1946 metais, Grigo Valančiaus Vokietijoje išleistoje knygelėje „Lietuva ir Karaliaučiaus kraštas“, autorius pastebi: „Ten tebesiaučia svetimieji su saujele mūsų pačios tautos sūnų – palaidūnų“. Norisi paklausti, tai ko čia būnate, jei taip nekenčiate to krašto ir baigiate ištąsyti po vokišką plytą pastatus ir bažnyčias? Yra gi kaimynystėje vieta, kurioje sutiksite to paties mentaliteto budulius ir gerai jausitės. Štai Imanuelio Kanto gimtajame Kionigsberge ir kitur kai kas puikiai tvarkosi, versdamas jį nuolaužų krūva ir naikindamas Rytprūsių civilizacijos pėdsakus.

Jei žmogus krašto patriotas ar tokiu stengiasi tapti, tai nėra yda. „Tauta yra tada žuvusi, kai ji pati savęs išsižada. Jokios kitos pajėgos jos sužlugdyti negali“.

Gal problema yra ir tų, kurie per 40-50 metų, gyvendami Mažojoje Lietuvoje, neužsiaugino meilės šiai vietai ir dėkingumo iki tol gyvenusiems bei viską čia sukūrusiems? Man tokie yra panašūs į dykumoje besiritinėjančius keistus augalus-šiaušalus be šaknų, vėjas pučia, o jie ridenasi, ridenasi, niekur neįleisdami šaknų…

Atsiprašau, jei ką įžeidžiau, tik regėti visa tai nepakeliama ir apmaudu, kartais pratrūkstu, nes nebeįmanoma to ištverti. Ką padarysi, toks tai menininko trūkumas.

Paroda verta Jūsų dėmesio, tikrai rekomenduoju ją pamatyti savišvietos tikslais.

Mokytis galima iki senatvės, ypač istorijos. Kažkas yra pasakęs, kad jaunas lieki tol, kol tave džiugina atradimo džiaugsmas. Atraskite kitą požiūrį ir krašto istoriją kruopščiai surinktos medžiagos pagalba.

Ta tema Heiko Roland Kressin, kuris yra parodos kuratorius, parašė disertaciją ir padovanojo savo žinias jums parodos forma.

Paroda veiks iki sausio 29 dienos, Valstiečių g. 4 (bendrijos „Heide“ namuose).

Ekskursijas reikėtų sutarti iš anksto paskambinus telefonu Gerlindai Stungurienei (+370 671 02 051).


Straipsnio komentarai

šilutiškė2024-02-01
būtų labai malonu ,tokią parodą ir diskusiją pamatyti ir išgirsti bibliotekoje . Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Ar Lietuvoje reikėtų uždaryti rusakalbių mokyklas?