Bernardas - paskutinis Saugų mohikanas

Mes nevertiname tų akimirkų, kol jauni, ir tik sulaukę brandaus amžiaus suvokiame, kad visa tai buvo turtas, kad ypatingieji žmonės, gyvenę šalia mūsų, gyvenimo audinyje įpina savąjį ornamentą. Laiku užfiksuoti jį - be galo svarbu, nes kiekvienas pasakojimas, likimas nupiešia spalvingą  ir tikrą mūsų krašto paveikslą.

Vietiniai autochtonai. Kiek jų likę, tų tikrųjų, kurių seneliai ir proseneliai gyveno čia šimtmečiais? Bėgę ir grįžę atgal, pravardžiuoti ir niekinti...

Nuostabioje sodyboje Saugose, tarp žydinčių bijūnų ir rododendrų, jaukioje pavėsinėje kalbamės su Bernardu Liliškiu.

- Tai, Bernardai, kaip yra su tais vietiniais? Aš vis aiškinuosi, aiškinuosi, jau atrodo, kad išsiaiškinau, bet vėl viskas susipainioja toje ryprūsietiškoje tapatybėje... Šio krašto žmonės kalbėjo dviem kalbomis, lietuviškai ir vokiškai, bet nuo ko priklauso tapatybė, kaip save suvokia, lietuvininku/lietuviu ar labiau vokiečiu? Kas tam turi įtakos? Juk yra lietuvininkų bendrija ir vokiečių kilmės gyventojų bendrija „Heide“, kaip kiekvienas nustato savyje tą lietuviškumo ar vokiškumo procentą? Gal susituokę su lietuviu „praskiedžia‘ vokiškumą?

- Na, pirmiausiai, ypač po karo, daug kas bijodavo prisipažinti esantis labiau „vokietis“.

- Bet kaizerio laikais ar tarpukaryje niekas jų nepersekiojo, vis tiek net ir po 1923 metų pagal nutylėjimą ta teritorija buvo „buvusi Vokietija“, ir tuomet, kaip suprantu, tautinis susiskirstymas egzistavo. Gal klystu... Priešpriešos nebuvo, bet gal ir griežtos ribos – taip pat? O paskui kažkas persivertė, ir naudingiau tapo save įvardinti lietuvininku/lietuviu. Vokiškasis elementas tarsi išplautas specialiai.

- Galiu pasakyti, kad mes buvome ištremti: 1944-aisiais atvažiavo kareiviai su ginklais, vienkinkiu vežimu ir mamai pasakė „Frau Lilischkies, per dvi valandas turite susiruošti išvykti į Vokietiją“. Tebuvau vienerių metukų, visa tai girdėjau iš mamos pasakojimų. Tėvas dirbo Kukoruose gelžkelyje traukinio palydovu ir tuo metu vyko į Tilžę. Mamai beliko vykdyt paliepimą, o tėvas liko. Vėliau per Raudonąjį Kryžių sužinojo, kurioje vietoje Vokietijoje esame, susirado mus, o bevykstant kelyje vokiečiai jį areštavo, apkaltinę, kad šis dezertyras ir uždarė lagerin, į anglių kasyklą Belgijoje dviem metams. Tik išlaisvinus lagerio kalinius, tėvas atvyko pas mus Vokietijon. Buvome keturi vaikai, aš buvau jauniausias.

Mamai Vokietijoje taip pat buvo paliepta dirbti, nors ji aiškino, kad yra su keturiais vaikais, kokia iš jos darbininkė... Tuomet paklausė, ar mokanti megzti, ir gavę teigiamą atsakymą, davė užduotį megzti vilnonius megztinius, šalikus, pirštines, kojines kareiviams.

Na, ir tuo pat metu liepė eiti ubagauti, prašyti maisto iš ūkininkų, tai vadinosi „hamstern“. Ūkininkai gi duodavo po dvi mažas bulves, nes pas juos plūdo vieni paskui kitus tie ubagautojai, masinis antplūdis buvo... Mes visi gyvenome nedideliame name, kuriame glaudėsi 20 šeimų. Mezgė mama tuos komplektus be atlygio, ir dar turėjo prisiubagauti mums visiems maisto. Taip gyvenome penkerius metus. Tėvas, grįžęs iš lagerio, Berlyne vėl gavo traukinio palydovo darbą, bet mama pasakė – gana, nebegaliu daugiau taip gyventi ubagaudama, pinigų neduoda, visi alkani, nuskurdę... Vyriausia iš mūsų buvo sesuo, po to Zigfrydas, Verneris ir aš.

- Vardai Jūsų visų vokiški, bet pavardė kaip ir lietuviška – Liliškis.

- Pavardę mano sulietuvino mokytoja, kad linksniuoti būtų galima, o ir pasakė, kad skamba geriau, nes vokiškasis variantas buvo per sudėtingas. Paskui galėjau ją pasikeisti, bet būtų buvę pernelyg daug komplikacijų: keisti visus dokumentus, reikalui esant – įrodinėti ir patvirtinti, kad esi būtent tas pats asmuo...

- Bet  čia daugelio vietinių tokios pavardės – lyg ir jaučiamas lietuviškas pėdsakas tariant, bet rašoma, atrodo, vokiškai. Skamba lietuviškai, bet rašoma pagal vokiečių kalbos taisykles... Iš to supranti, kad tos pavardės savininkas yra rytprūsietis, „memelenderis“. Vokiečiai juk nepervadindavo vietovardžių su lietuviška šaknimi, jie taip palikdavo pavadinimus...

O ar laikydavotės vietiniai labiau drauge, kartu? Juk čia masiškai užplūdo gyventojai iš Lietuvos...

- Tai mūsų jie kitaip ir nevadindavo, kaip fašistais... Kadangi lietuviškai nemokėjau, aš pareidavau namo iš mokyklos, gal būdamas septynerių, ir džiaugsmingai kartodavau tėvui, ką girdėdavau apie save sakant: „Aš fašistas, aš fašistas‘. Maniau, kad tai geras žodis... Tėvas su mama klausėsi išplėstomis akimis, paskui paaiškino, kad mes nieko nenužudėme, kad mus taip vadintų... Tada sakau – visi klasėje mane taip šaukia. Taip mūsų, grįžusių iš Vokietijos, nekentė. Juk ir tąsydavo už plaukų, už ausų, visko buvo... Vaikai juk žiaurūs. Pamokoms pasibaigus, lietuviai iškart išsirikiuodavo abiejose kelio pusėse, ir mes turėjome eiti tuo keliu per vidurį, tai vyresnis mano brolis Zifgrydas pasiruošdavo krepšį, ir pačiam didžiausiam, kad tvojo tuo krepšiu! Kraujas tik pasipylė... Ir nuo to laiko nevadino mūsų fašistais, anei ausų man neplėšė. Net lašiniais apsikeisdavome – mūsų buvo rūkyti, o jų sūdyti, visai nieko...

Vėliau tik, jau po nepriklausomybės atgavimo tapome „pačiais geriausiais“, su kuriais visi norėjo bičiuliautis, kai labdara ėmė plūsti iš Vokietijos ir patys vokiečiai čia vyko...

Beje, mano mamos sesuo išgyveno laivo Wilhelm Gustloff katastrofą... Ji išplaukė į krantą su dviem dukromis.

Kadangi laivas ėmė skęsti, ji iššoko vandenin. Teta labai gerai mokėjo plaukti, tai vieną vaiką plukdė ant savo nugaros, o kitą – laikydama už rankos.

Mano mama su seserimis rusniškės, iš Rusnės, penkios žvejo dukros. Ji puikiai išmanė viską apie žuvį, turguje jos nebuvo įmanoma apgauti - kaip mat nustatydavo, kuri nešviežia.

O mamos tėvas, mano senelis, nuskendo žvejodamas: tuomet žvejai apsiaudavo tokias klumpes su odinėmis movomis kojoms iki šakumos, kaip kelnėms, sunkų lietpaltį, ir kartą pakilo audra, valtis apvirto, senelis nebevaliojo išplaukti, nes sunkūs tie rūbai... Ir nuskendo. Jaunas buvo, gal 40-ies. Rusnėje ir palaidotas...