Gyvenimas tarp dozių: prievartavimai, smurtas, gatvė…

Pašnekovė  buvo atvira – atsakė į visus jai užduotus klausimus.

„Gal ši istorija leis pažvelgti giliau – į mane, į save, o gal ir į tuos, kurių kasdien nepastebime arba nesuprantame“, - dalijosi mintimis šilutiškė.

- Kaip jautiesi šiandien?

- Šiandien jaučiuosi gerai, tikrai jaučiuosi gerai, nes jau sveikstu (kalbėjo mergina su šypsena veide).

- Ar narkotikai kažką „užglaistė“, ar kompensavo tavo gyvenime?

- Pradžioje pjausčiausi venas, nes slėgė tam tikri blogi dalykai. O narkotikai padėjo man pamiršti blogus dalykus. Gaunasi toks kaip užburtas ratas, kuris niekada nesibaigia. Darai dalykus, kurių nenori daryti... ir vartoji tam, kad juos pamirštumei.

- Ką jautei vartodama pirma kartą?

- Pirmas kartas geriausias, galėčiau sakyti net geriau už orgazmą, viską atiduotumei už šį jausmą, kad tik tai pajustum dar ir dar... Nebūna to vieno karto, kaip daugelis sako: pamėginsi vieną kartą ir viskas, bet taip nėra. Nebeįmanoma sustoti, nes norisi vėl to jausmo.

- Kada supratai, kad tai jau nebe eksperimentas, o priklausomybė?

- Turbūt supratau tada, kai viską praradau - savo moralines vertybes. Kai pasiryžusi esi atiduoti viską už narkotiką ir padarytumei bet ką, net už mažiausius pinigus. Nes tai toks geras jausmas...

- Kaip keitėsi tavo gyvenimas, darbas, santykiai, šeima?

- Viskas buvo blogai, darbą praradau, nuo artimųjų atsiribojau, niekas daugiau man nerūpėjo išskyrus narkotikus. Pasikeitė mano gyvenimas. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad taip nutikti gali ir kad mano gyvenimas pavirs tokiu, kokį gyvenau.

- Tu buvai atsiribojusi nuo savo artimųjų ir jie negalėjo padėti. Kada sulaukei realios pagalbos ir iš ko?

- Buvo atvejis, kai narkomanai mane sumušė beisbolo lazda. Nes nenorėjau jiems atiduoti narkotikų. Jie man praskėlė galvą ir pati atbėgau į ligoninę, galvą reikėjo siūti. Tada mane apžiūrėjo seselė. Ji buvo man tokia gera ir paklausė, ar pranešiau savo artimiems. Tada neturėjau net telefono. Tai ji davė man savo paskambinti - susisiekiau su mama. Tai iš mamos aš sulaukiau realios pirmos pagalbos, kai patekau į ligoninę. Ir leido man grįžti namo. Tada ir grįžau į Šilutę.

- Ar buvo momentų, kai bandei mesti? Kas pavyko, nepavyko?

- Daug, daug kartų bandžiau, gal kokius 3-4 kartus. Ir nepavyko man. Patys prekeiviai skambindavo, ieškodavo, sakydavo: „Duosiu nuolaidą, ateik“. Kai nebeini pas jų, duoda nuolaidas. Kol vartoji, jokių nuolaidų nebūdavo ir neduodavo jų. Ir jai neturi pinigų, sakydavo: „Esi moteris, gali kažką kitą duoti“. Žiauriausias dalykas būti prostitute. Tada į tave žiūri kaip į šiukšlę. Žiauru, kai kitos gali dirbti prostitutės darbą. Būdavo permiegi, atkenti ir galvoji mintyse, kad tuoj baigsis, tuoj viskas baigsis... ir lauki dozės, nes tada viskas pasimiršta.

- Kiek tau buvo metų, kai pradėjai vartoti, kokioje aplinkoje buvai? 

- Pirmą kartą pabandžiau su sese, man buvo 15 metų. Pabandžiau pirmiausia kokainą. Ir man labai patiko. Tada buvau labai stambi ir iš manęs mokykloje daug kas juokdavosi, kad esu stora. O vartojant kokainą nesinori valgyti. Ir tas man patiko. Sau sakydavau, kad geriau būsiu narkomane nei stora. Dabar atiduočiau viską, kad tik būčiau sveika.

- Ką baisiausia atsimeni iš viso to, kas dabar tau atrodo baisu, o tada atrodė normalu?

- Baisiausia buvo, kai klientas uždarė mane ir neleido išeiti. Darė su manim, ką norėjo, prieš vyrą sunku pasipriešinti. Jis pats gėrė, mane prievartavo. Laukiau, kada jis užmigs, kad galėčiau pabėgti. Ir dar - teko būti Anglijoje per Covidą. Ir tenai skiepijausi 12 kartų už pinigus kitų žmonių vardais. Už vieną skiepą gaudavau 30 svarų. Dabar atrodo baisu, kad taip galėjau sau padaryti ir dar už tokius mažus pinigus.

- Kokius narkotikus išbandei?

-Kreką, heroiną, žolę, grybus, ratus, koksą.

- Ar turėjai draugą, partnerį?

- Taip turėjau, jis irgi buvo vartojantis. Neleisdavo man eiti į darbą, laikydavo mane namie ir mušdavo. Keliskart buvo net nosis mano lūžusi. Pats žolę rūkydavo, per jį likau be namų, nes pabėgau nuo jo. Miegodavau garažuose. Vogdavau maistą, rūbų nuo konteinerių pasiimdavau. Jis versdavo mane eiti dirbti prostitute ir kiek gaudavau pinigų, dalindavausi su juo per pusę. Jei gaudavau 20 eurų, jis liepdavo 10 jam atiduoti. Galėdavo ir pats eiti dirbti, vogti ar dar kažką. Ir viskas dėl narkotikų.

- Kam šiandien jautiesi dėkinga?

- Mamai. Labai jaučiuosi dėkinga jai. Noriu sutaupyti pinigų mūsų abiejų atostogoms, nes niekur nesu aš buvusi ir mama taip pat. Ji to nusipelnė ir to yra verta. Dar vieną norą turiu - numesti vaistus, kuriuos naudoju. „Metodoną“ - jį reikia mesti lėtai, nes jei greitai, gali pasidaryti bloga.

P. S. Taigi, mergina tik norėjo pabėgti nuo skausmo, bet pasirinko kelią, kuris jo tik padaugino. Šis realus moters praeitas gyvenimo etapas lyg liudijimas apie tai, kaip viena priklausomybė gali išardyti visą gyvenimą.