Mamos ir sūnaus istorija apie kelią į vienas kito širdis

Tėvas vartojo alkoholį

„Man buvo 32 metai, kai gulėdamas lovoje, kambaryje, aš pamačiau virtuvėje mamą, kuri stovėjo prie indų ir gamino maistą. Ir savo širdyje pajutau vien įdomų klausimą – ar aš suvokiu, kad aš myliu savo mamą? Ar aš galėčiau nuoširdžiai jai pasakyti, kad ją myliu? Ir iki skausmo pajutau, kad aš niekada gyvenime nuoširdžiai nesu pasakęs: „Mama, aš myliu tave“. Priežasčių buvo be galo daug“, - savo pasakojimą pradėjo Eduardas.

Pasak jo, jis buvo vaikis 1990-ųjų pradžios, 2000-ųjų – gatvinio gyvenimo romantikos vaikas. Vyras neslepia – jį visiškai buvo pasiėmusi gatvė ir buvo dingęs iš savo šeimos. Šiandien jis puikiai supranta, kad tada į savo tėvų gyvenimą atnešė be galo daug skausmo.

Tą dieną, kai gulėjo pašnekovas ant lovos, jis pamatė savo mamą.

„Pamačiau moterį – susikūprinusią, labai stipriai sulieknėjusią, sulinkusią. Tuo momentu aš nežinojau, kad ji serga kraujo vėžiu. Aš nežinojau apie tai, kad serga osteporoze, kad jos kauliukai lūžta. Bet pajutau vieną – aš niekada gyvenime nepasakiau: aš tave myliu. Prieš tai buvo istorija apie mūsų gyvenimo patirčių supratimą, pripažinimą ir gebėjimu viena su  kitu pasidalinti“, - kalbėjo šilutiškis.

Jis augo šeimoje, kur tėvas vartojo alkoholį. Nors jis nustojo vartoti, tačiau tai padarė didelį pėdsaką šeimos gyvenime.

Išėjo gyventi į gatvę

„Mano mama gyveno. Ji vadovavo šeimai. Ji buvo žmogus, kuris prisiėmė atsakomybę už šeimos augimą, auklėjimą, aprūpinimą. Ir tai ją padarė tam tikra prasme kieta – reiklia, einančia į priekį. Ir šiandien galiu tai suprasti, kai jau esu suaugęs vyras ir turintis savo šeimą. Bet tada man reikėjo mamos. Moters, kuri nešiojo mane po širdimi. Reikėjo jos švelnumo, jos pokalbio ir gebėjimo išgirsti, suprasti. Bet viskas buvo kitaip. Buvo griežta auklyba. Buvo pakankamai daug reikalavimų. Ir tai vietoj to, kad brandintų mane, tai mane žalojo. Aš užsidarydavau ir mano viduje augdavo neapykanta. Ir kada aš tapau fiziškai pakankamai aktyvus, man buvo šešiolika metų. Aš pagalvojau, kad esu pakankamai subrendęs ir suaugęs ir galiu daryti sprendimus pats. Aš išėjau į gatvę ir prisijungiau prie gatvės gyvenimo ir tai pradėjo mane auklėti“, - savo istorija dalijosi E. Barcevičius.

Tuomet šešiolikmetis nejautė, kad šeimai sukūrė daug skausmo. Išgyveno daug įvairiausių iššūkių – buvo atsidūręs ir ligoninėse, ir kalėjime. Į šeimos gyvenimą nuolat ateidavo policija.

Anot pašnekovo, tai buvo sunki našta jo tėvams, bet jis tada nejautė jokios stiprios sąžinės graužaties.

„Aš vis galvojau... Kaltinau savo mamą, šeimą. Galvojau, kad aš taip noriu gyventi, kad tai mano pasirinkimas, kad aš esu suaugęs ir esu atsakingas už savo gyvenimą.“

Bet laikas ėjo. Eduardas išvyko į užsienį, grįžo. Prasidėjo jo dar gilesnės psichologinės, dvasinės problemos.

Pokalbis buvo sunkus

„Patyriau vidinę tuštumą. Prasidėjo alkoholis, narkotikai. Aš dar labiau atsiskyriau nuo šeimos. Jiems buvo dar stipresnis smūgis. Ta kova už mane, mano gyvenimą tęsėsi nuo šešiolikos metų iki trisdešimt vienerių. Tuo momentu, kada aš sugebėjau pripažinti savo gyvenimo paklydimus, atsigręžti nuo gatvės, paprašyti pagalbos žmonių, atsigręžti nuo to, kas griauna tavo gyvenimą, supratau, kad turiu atstatyti santykį su tėvais“,  - tikino vyras.

Šiandien socialinio darbuotojo darbą dirbantis žmogus atvirai pripažįsta, kad tai padaryti jam buvo labai sunku.

„Man buvo be galo sunku susitikti su savo tėvais, kurie visą gyvenimą kaltino mane ir visą gyvenimą aš kaltinau juos tose šeimos nelaimėse. Kaip tai įvyko? Mes atsisėdome prie vieno stalo. Prieš tai dar buvo momentas, kada mano mama bandė apkaltinti mane tuo, ką dariau praeityje. Pasakiau: „Stop, nuo šios akimirkos padarysime vieną dalyką“. Aš pasisodinau ją prie stalo. Atsisėdau ant kėdės prie kito krašto stalo. Pradėjome pokalbį. Pasakiau mamai, kad niekur mes nepajudėsime, kelsime vienas kitam tik skausmą didelį, jei šią akimirką mes neišpažinsime vienas kitam savo nuoskaudų. Ir mes pradėjome. Pradėjau sakyti jai apie tai sąžiningai, ką esu padaręs, ką esu pridaręs nemeluojant, neslepiant. Išpažinau nekaltinant, kalbant apie savo jausmus, gyvenimo supratimą tame skausme“, - dėstė Eduardas.

Mama savo sūnų išklausė ir pasakė, kad išgirdo jį.

„Aš tada pirmą kartą gyvenime iš savo mamos išgirdau žodžius: „Prašau atleisk man, kaip tave auklėjau, už griežtumą, kuris buvo daugiau nei griežtumas, už viską, kaip netinkamai kalbėjau gyvenime, ką kalbėjau, kaip elgiausi ir kokį skausmą atnešiau tau“. Galvojau, kad daug žmonių gali mane neteisingai suprasti, kad tėvai turi atsiprašinėti savo atžalų, savo vaikų, kad tėvams reikia nesižeminti ir pan. Aš kalbu apie tai, kur mes kaip tėvai galime atnešti savo vaikams žalą. Mano mamai užteko drąsos tai išsakyti ir manęs atsiprašyti“, - prisiminimais dalijosi Eduardas.

Rado kelią į kitų širdis

Vyrui šis pokalbis su mama atnešė stiprų palengvėjimą ir tada iš jo širdies dingo teismas ir pasmerkimas, kurį nešiojosi širdyje už tą neteisybę, kurią gavo savo gyvenime.

Pasak jo, puikiai suvokia atsakomybę mamų už auklėjimą, atsakomybę už vaikus.

„Kalbu apie ryšį vaikų ir tėvų. Šitas pokalbis mano šeimą išlaisvino nuo kaltinimo ir smerkimo vienas kitą, nuo uždarumo vienas nuo kito, išlaisvino galimybę turėti perspektyvą bendrauti su šypsena ir besidžiaugiant vienas kitu, kitą matant ir girdint“, - savo išgyvenimais dalijosi šilutiškis.

Iki to pokalbio motina aptiko Eduardo dienoraštį, kurį perskaičiusi suprato situaciją, kas vyksta išties, kodėl iki tiek nueita. Po mamos ir sūnaus išpažinties atėjo nauja galimybė į jų gyvenimus - bendrauti su artimaisiais su pagarba, brandžiau, be kontrolės, priimant kiekvieną, kokie jie yra, be kaltinimo, smerkimo.

Su  mama jis išlaikė ryšį iki pat jos mirties. Jis buvo itin glaudus. Kai nutrūko jos gyvenimo styga, Eduardas širdyje jautė ramybę, nes buvo susitaikęs su ja, išgyvenęs atleidimą vienas kitam.

Močiutės istorija atskleidė, ko nori motinos

Dar iki mamos mirties, jis išgyveno ir istoriją su savo močiute. Ši istorija atskleidžia, kaip svarbu motinoms, kad jų vaikai bendrautų ir nesipyktų.

„Įtampa mano šeimoje buvo daugybėje sričių“, - pripažino Eduardas. Jo močiutė gyveno Baltarusijoje. Grįžo gyventi į Lietuvą pas savo dukras.

„Nuo pat vaikystės prisimenu, kad močiutė buvo žmogus, kuris daug melsdavosi. Tai žmogus, kuris tikėjo Dievu, ir suprantu, kad nelabai jį pažinojo. Nesuprasdavo ji jo atleidimo prasmės. Bet prieš pat gyvenimo pabaigą ji patyrė Dievo artumą“, – teigė vyras.

Vieną dieną suskambėjo telefonas ir buvo pranešta, kad močiutė miršta. Jis išskubėjo į Vilnių – norėjo spėti su ja atsisveikinti.

„Atvažiavęs pamačiau žmogų be sąmonės, sunkiai kvėpuojantį. Šalia jos stovėjo dukros. Sėdžiu prie močiutės ir galvoju: „Dieve, kas tavęs nepaleidžia, kodėl taip stipriai laikaisi šiame gyvenime, būnant tokioje ligoje, tokioje kančioje“. Ir aš pamačiau stovint tetas. Ir atėjo tokia mintis – tai yra dukros šios moters ir jos visos yra susipykusios, visos įtemptuose santykiuose. Ir įsivaizduoju, ką jaučia mama, kada mato susipykusius savo vaikus. Aš galvoju, jog pakankamai didelis skausmas mamai žinoti, kad jos vaikai nėra taikoje. Ir aš prie mirštančios močiutės atsistojau ir pasakiau šioms tetoms: „Dabar miršta jūsų mama. Ar jūs suprantate, kad esate susipykusios. Kaip jūs galvojate, koks būtų jos didžiausias noras, apie ką svajotų. Aš tikiu, kad ji svajoja, kad jūs susitaikytumėte“. Pasakiau joms, kad ji girdi jas. Mirštantis žmogus girdi, jis sąmoningas“, - pasakojo pašnekovas.

Jis tada paprašė, kad trys seserys garsiai susitaikytų prie mamos, mirštančio žmogaus, prie jos kūno. Ir jos viena kitai išpažino atleidimą, atsiprašymą. Buvo labai daug ašarų, apsikabinimų.

„Atsisėdau prie močiutės, paėmiau ją už rankos ir sakau: „Močiute, tu girdi, jos susitaikė. Tavo dukros yra taikoje. Jos davė pažadą gyventi taikoje“. Sakiau: „Močiute, nebijok mirties, dangiškas tėvas tavęs laukia, amžinybė prieš tave yra atverta, tu gali keliauti“. Ir tuo momentu ji paskutinį kartą atsiduso“, - kalbėjo Eduardas.

Jam ši istorija parodė, koks svarbus šeimos narių ryšys, begalinę jėgą ir poreikį būti taikoje vienas su kitu, o ypač su tėvais.

VšĮ „Taikos kelias“ individualios priežiūros darbuotojo pareigas einantis E. Barcevičius primena, kad visi esame žmonės, einame per išbandymus, einame per dalykus, kurie gali atnešti skausmą, ir turime mokytis atleisti, pripažinti, būti taikoje su tėvais.