Svarbus pranešimas šišioniškiams ir visiems krašto patriotams dėl Laučių kapinių bylos

Visa ši bjauri ir gėdinga istorija iki šiol nebuvo pasibaigusi, tiesiog visomis jėgomis ją buvo bandoma pridengti „sprendžiama situacija“ bei išsisukti iš padėties sau naudingu rezultatu. Kaip žinia, Laučių kapinių teritorija Šilutės rajono savivaldybės žemėtvarkininkų buvo perduota privatiems asmenims, paskui KPD registre įtvirtinta kaip neva buvusi mažesnė kapinių teritorija (išties ją sumažinus daugiau nei perpus ir iki privatizavimo, iškart po Nepriklausomybės atgavimo, esančiame žemėlapyje užfiksuotame fakte), dabar jau nebenorima kapinių išimti kartu su apsaugos zona. Užbėgant už akių, pradėtas projektuoti Laučių kapinių išėmimo planas be apsaugos zonos, be normalios stovėjimo aikštelės, suteikiant galimybę ir toliau kaupti kapinių prieigose gelžgalius bei visokias atliekas, netenkant laisvo priėjimo prie vandens, Šusties upės.

Žinant agresyvų bei neadekvatų kaimynystėje gyvenančiosios moteriškės elgesį ir praeityje buvusius išpuolius, kuomet reikėjo pagalbon kviestis policiją, tų konfliktų priežastį ir dirgiklį būtina šalinti iš esmės – atstatyti kapinių statusą į buvusįjį (valstybinę žemę) ir grąžinti jas visuomenės reikmėms. Drįstame teigti, kad tai nėra vien liuteronų reikalas, ta situacija - visų krikščionių ir padoriųjų piliečių tylėjimo ir abejingumo išdava.

Negalima nuleidus galvą taikstytis su agresyviai pretenduojančiais užvaldyti viską, kas šventa. Nes vieną gražią dieną kažkas atsibels nusavinti ir katalikų kapines, ar taip neatrodo Jums?

Dabar norime pasidalinti liuteronų teologo, istoriko, gerb. kunigo Dariaus Petkūno mintimis, kurios skirtos bylą nagrinėsiančiam teisėjui. Tai 1954.05.31 Religijų reikalų įgaliotinio Leono Pušinio raštas Sniečkui ir Ministrų tarybos pirmininkui Gedvilui, kuriame sakoma:

„1952 m. Kauno miesto vykdomasis komitetas žydams išskyrė kapinėms vietą Aleksote, kur ganosi kiaulės ir kitokie gyvuliai. Žydai pradėjo čia laidoti savo mirusiuosius, bet čia gyvenusiam pulkininkui tai nepatiko ir jis pastatė aukštą tvorą ant kelio, kuris veda į kapines. Dabar laidoti mirusiuosius čia nebeįmanoma, nebent tik lėktuvu skristi. Į jokius skundus, žodinius ar raštiškus MVK nekreipia jokio dėmesio ir tai tik kelia pasipiktinimą tarp Kauno žydų.“

Atsakingas už Lietuvos religijų kontrolę komunistas Pušinis reikalavo, kad būtų grąžinta galimybė žydams laisvai vykti į jų kapines.

Dokumentas rodo, kad net komunistinis-ateistinis Religijų reikalų skyrius reikalavo panaikinti to pulkininko savivaliavimus ir nustoti įžeidinėti tikinčiųjų jausmus.

Nejaugi demokratinė Lietuvos valstybė ir jos teismai sutiks su tokiu tikinčiųjų jausmų įžeidinėjimu, ko netoleravo net okupacinė ateistinė sovietų valdžia?