Alma Rimkevičiūtė: mano gyvenimo devizas – nieko nėra neįmanomo!

- Sakykite, kaip atsidūrėte pamary? Gal neatsidūrėte, o esate vietinis „briliantas“, Alma?

- Ne, esu iš Panevėžio, aš panevėžietė. Įstojau į Klaipėdos muzikos akademiją, dirbau Klaipėdos dramos teatre, tik dėl susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių – gavau šilutiškį vyrą – atvykau čia. Po vaiko gimimo teatro režisierius Sergejus Paciukas pasiūlė atvykti Šilutėn. Tuomet Klaipėdoje būstą nuomojomės, o čia galima buvo nusipirkti butą. Taip ir atitekėjau Šyša (juokiasi). Labai džiaugiuosi, nesigailiu pasirinkimu nė kiek. Labai gražus šis kraštas...

- Studijuojant man teko bičiuliautis su Sergejum Bocullo, o jis jau draugavo su Daiva Stubraite, kurią vėliau vedė. Viena bendra pažįstama ir sako: o juk tu išsikeli ten, kur Daiva buvo gavusi paskyrimą po konservatorijos aktorinio! „Nieko sau“- pagalvojau tuomet, - „vadinasi Šilutėje buvo normalus teatras, ne koks saviveiklinis...“

- Taip, teatras čia buvo pakilime, paskui visi išsivaikščiojo... Senoji teatro scena buvo fantastiška. Sulig mano atvykimu pabūti ten teko neilgai, deja... Vokiečių laikais ten buvo kabaretas, scena didžiulė, salė gal 500 vietų, lubos išgaubtos, regis jose panaudotos išmirkytos nendrės, atsistojus ir prabilus akustika – nuostabi. Ne kaip bažnyčioje, kur žodžiai aidi, bet sakai scenoje tekstą – jį girdi salės gale aiškiai. Ten buvo nuostabu. Bet ją nugriovė. Reikėjo vieno milijono litų investicijai, tuomet tai buvo daug, jo neatsirado. Dabar kažkas gal ir pasigailėjo tokio žingsnio...

- Gal laikas buvo nedėkingas, kultūrininkai, kiek teko girdėti, tūptelėjo ant projektų, metaforiškai kalbant, buvo „prismaugti“, ir išgyventi tapo sudėtinga, kur jau imsis tas milijonas...

- Gal vertėtų pagyvinti tarpteatrinį bendravimą, juk yra Kaune Rubinovo teatras, vis pagalvoju, kad jie galėtų čia atvykti, mes – pas juos... Mažiems teatrams šiandien nėra lengva. Daug kas priklauso nuo direktoriaus, kaip jis viską organizuoja. Dažnai tobulos rekonstrukcijos, didelės investicijos nereiškia, kad pats teatras bus tobulas. Teatras yra aktoriai, dvasia, kūrybinis fonas, įkvepiantis kilti vis aukščiau. Profesionalumo prasme aukščiau.

- Taip, Kaune buvo ypatingas aktorių sąstatas Jono Vaitkaus laikais, ir mes eidavome žiūrėti aktorių: Masalskio, Onaitytės... Neįmanoma buvo patekti. Kaip manote, ko reiktų saviveikliniam ar periferijos teatrui, kad jis pakiltų į aukštą lygį?

- Manau, kad visų pirma turi rastis stiprus meno vadovas, kuris už meną, už jo lygį būtų atsakingas, žiūrėtų, ko reikia žiūrovui, kokių pjesių. Šiuolaikiniai aktoriai labai įdomiai rengiami: parengti gerai, jie turi judesio, dainavimo įgūdžių, bet perimti spektaklį „vidun“ – to jiems trūksta. Esu stebėjusi jaunųjų spektaklius. O teatro direktorius ir meno vadovas privalo tapti viena grandimi, vienu kumščiu. Kai kažkas tai suima, ir kiti eina kartu. Kaip ir sakote, Masalskis, Onaitytė – jie buvo stiprūs, ir likusieji siekėsi iki jų. Pati dirbau Klaipėdos dramos teatre, meno vadovu esant šviesios atminties Povilui Gaidžiui: iki šiol yra Meškauskas, Šaltenytė, Vaidas Jočys, jie yra stiprusis teatro pagrindas. Štai Panevėžio Miltinio teatras irgi neprarado savo šarmo. Augau Panevėžy ir mačiau visus spektaklius, Miltinio aura ten tebeplevena... Jie eina, kuria, daro gerus spektaklius iki šiol. Mūsų yra mažai.

- Ar svarbu teatrui nešti žinią? Kiek save pamenu, gastrolės būdavo įvykis, pavyzdžiui Vilniaus jaunimo teatro... Gastrolės yra teatro pulsavimas išorėn.

- Gastrolių mes turime mažiau, tiesa, dabar laukia Bitėnai, vyksime su spektakliu „Jonas ir Erdmė“. Važiuojame, kai kas nors pakviečia, būna ir festivaliai, tai labai įdomu, nes ir save parodai, ir kitus pamatai. Bet kol kas labiau darbuojamės savo scenoje. Lietuvoje nežino, kad yra toks profesionalus Šilutės teatras (šypsosi).

- Taigi kad... Lietuva apie mūsų kraštą mažai žino, mes labai gerai užsimaskavę. Yra Mažosios Lietuvos regionas, bet tarsi verdame savoj sriubytėj. Nevaišiname ja didlietuvių. O juk per kultūrą stipriausia informacinė sklaida vyksta...

- „Joną ir Erdmę“ planuojame nuvežti Lietuvon, kad ten gyvenantys žmonės nepagalvotų, jog mes nuolat apsemti vandeniu (juokiasi). Niekas mūsų nesemia, bet spektaklio veiksmo vieta yra specifinė, nepaisant to, kadaise ten, pelkėse, statėsi namus, ir buvo taip, kad tie namai prasmegdavo. Nors mes labiau plėtojame Jono ir Erdmės liniją. Turime mažą autobusiuką, mūsų mažai, dekoracijų nedaug, apšvietimą, muziką ir vizualizaciją daro vienas žmogus, Žygimantas Paulauskas. Kadangi jis pats vienas viską sukūrė, pats viską padaro, tai labai paprasta bus vykti. Režisavo Albinas Keleris, kuris duodavo Žygimantui nuorodas, o šis tik „supratau - bus, supratau - bus“.

- Tai yra nuostabu, stebint spektaklį apima kažkokia euforija – „o Dieve, kaip fainai“.

- Taip, muzika buvo kuriama dirbant, stebint aktorius, paskui sukuriant ir parodant režisieriui, o jis - tinka, varom! Ir viskas, tobuliausias variantas turėti tokį Žygimantą. Nežinau, galima tik svajoti apie tai, o jis pas mus dirba... Muzika, apšvietimas, garsas vieno asmens dėka.

- Alma, neretai menininkai prasitaria: negaliu gyventi be tapybos, be muzikos, be scenos... Ar įsivaizduojate savo gyvenimą, atsietą nuo teatro?

- Ne. Kad būsiu aktore, žinojau jau šešerių, norėjau vaidinti. Tiesa, dar buvo noras tapti balerina. Patiko filmai, spektakliai per televiziją, Panevėžio dramos teatre mačiau visus vaikiškus spektaklius, paaugusi lankiau jau kitus... Būna aktorių, kurie gali ir vienaip, ir kitaip, gali po repeticijų kažkur padirbėti. Aišku, mūsų algos nedidelės, išgyventi reikia, kultūra nėra taip apmokama, kad galėtum gyventi, o ne egzistuoti. Bet. Ar būsiu laimingesnė, jei turėsiu naujus kailinius, nuvyksiu į Maldyvus? Man patinka būti teatre, man reikalinga vidinė realizacija... Net nesant repeticijų, patinka veikti ta linkme. Juk ir balete, jei kasdien nepašoksi, o muzikantui – nepagrosi, prarasi formą. Aktorius turi nuolat dirbti su savimi, daryti kalbos, judesio pratimus. Kūnas sustabarėja jo nelavinant. Jei didmiesty dideliam teatre gauni antraeilius vaidmenis, savaitgalį išvis negauni rolės, po kurio laiko ir pagalvosi: gal eisiu kur nors kitur padirbėti? Aš irgi eičiau tikriausiai, ir reklamose dalyvaučiau, kad ir skalbimo miltelių. O čia – ne. Mes ateinam nuo vienuoliktos-dvyliktos, nes turim kalėdinius, velykinius spektaklius vaikams, atsigeriu štai kavos, atsipalaiduoju, padarau pratimus, pagalvoju apie būsimą spektaklį – ką gi mes galėtume padaryti ateityje. Esu darboholikė, mylinti teatrą. Be teatro negaliu, plius važiuoju beveik į visus kitų teatrų spektaklius. Negaliu būti „šiaip sau Musė“ spektaklyje – turiu rasti, kaip ji vaikšto, žiūri, pasisuka, nes tai yra svarbu. Vaikai yra geriausi žiūrovai, jų neapgausi. Suaugęs gali atsainiai „iš mandagumo“ paploti, ir nesuprasi, patiko jam ar ne, o vaikai reaguoja iškart.

- Nuo vaikų pradedi auginti būsimą savo suaugusiųjų auditoriją...

- Būtent. Neragavusio vaikystėje teatro burtų, nesitikėk prisikviesti jau suaugusio. Jo juslių receptoriai nereaguos. Nors būna ir išimčių, bet jos retos... Yra Šilutėj žmonių, kurie nežino, kur tas teatras. „Ai, kultūrkėj“. Na taip, mes po vienu stogu, bet esame laimingi, nes turime mažąją sceną. Yra trūkumų apšvietimo, gilumos, aukščio, bet... Gal su laiku (šypsosi). Mano gyvenimo devizas – nieko nėra neįmanomo.

- Dėkui, linkiu, kad viskas įsikūnytų ir išsipildytų.