Traksėdžių bibliotekoje – šilta popietė „Žodis ant mano delno“

Irena Arlauskienė, džiaugdamasi gausiai susirinkusiais traksėdiškiais, pasidalijo mintimis apie kūrybos prasmę ir reikalingumą. „Viešojoje erdvėje dažnai diskutuojama – ar verta rašyti? Yra skeptikų, kurie linksta prie neigiamo atsakymo. Tačiau knygos prasmingumą patvirtina artimųjų dėkingumas – draugai, anūkai, ir pati išleista knyga tampa prasmingu palikimu. Juk kiekvienas žmogus – unikalus, o kai kurių žodžiai tiesiog veržiasi būti užrašyti“, – kalbėjo vėdryniečių sambūrio vadovė, pristatydama dar spaustuvės dažais kvepiančią, jau penktąją bendrai sukurtą knygą „Po paukščių keliu“. Vėliau padovanojo knygą bibliotekai ir perskaitė keletą savo kūrybos eilėraščių.

Vida Tarozienė, rankose laikydama antrąją sambūrio knygą „Kai laisvi vaikščiojo tik debesys“, prisiminė pandemijos laikotarpį. Ji dalijosi, kad dienoraščių rašymas padėjo lengviau išgyventi užsidarymo dienas, o iš jų gimė jautrūs eilėraščiai ir miniatiūros. Autorė taip pat paskaitė keletą ištraukų iš šios knygos.

Birutė Morkevičienė pristatė naujausią Lietuvos kūrybinės raiškos asociacijos „Menų sodas“ tarptautinį almanachą, kuriame publikuojama ir jos kūryba. Susirinkusieji turėjo galimybę išgirsti ir naujausių autorės eilėraščių.

Traksėdiškė Nijolė Čepienė, neseniai išleidusi savo poezijos rinkinį „Tylos melodija“, taip pat dalijosi švelnia ir jausminga kūryba.

Pirmą kartą renginio klausytojams prisistatė Dijana Kiltinavičienė. Jos jautrūs eilėraščiai atrado vietą naujausioje knygoje „Po paukščių keliu“.

Zina Kuzminskaitė perskaitė du Vidos Tarozienės eilėraščius, skirtus Mažosios Lietuvos šviesuoliui dailininkui Gizevijui bei pavasarį gausiai žydinčioms ievoms, pripildžiusius bibliotekos erdvę šiluma ir nostalgiška nuotaika.

Nuoširdžiai dėkojame visoms literatėms už atvykimą į mūsų biblioteką ir už dovanojamą žodžio šviesą, o ištikimiems skaitytojams – už buvimą kartu ir pagalbą organizuojant renginius.