Žygimantas Paulauskas – „žmogus-orkestras“ Šilutės teatre

- Na, ką gi, jau girdėjau, kad esi toks tarsi „žmogus-orkestras“ teatre, Žygimantai, tiesa?

- Tikriausiai galima taip pavadinti (juokiasi).

- Kokios tavo funkcijos teatre, ką apima tavo pareigybė?

- Šviesos, garsas, o kadangi man norisi dar ir kitų rezultatų, į spektaklius įtraukiau naujovių – projekcijas. Aišku, Lietuvoje nemažai teatrų jas naudoja, tai naujas „trendas“, tad beveik visas „Jono ir Erdmės“ spektaklis paremtas projekcijų, garso ir šviesos efektais.

- Išties buvau priblokšta tuo įspūdžiu, labai įspūdinga...

- Režisieriaus mintis ir buvo – žiūrovas ateina, pamato tuos kelis šulinius, kur atrodo, kad scena tuščia, ir staiga iš šviesos, projekcijos randasi visa erdvė. Skirtingos vietos, skirtingi pojūčiai.

- Kur viso to mokeisi, studijavai kažkur?

- Esu savamokslis. Visiškai. Aišku, kadangi įstaigoj dirbant reikia turėti bent kokį dokumentą, vėliau baigiau Elektrėnų profesinę. Ten ruošia renginių aptarnavimo specialistus. Programa išties labai plati: apima ir vaizdą, ir scenos konstrukcijas, garsą, šviesas...

- Ar buvo naudingos studijos, gavai kažką to, ko nežinojai?

- Nepasakyčiau, kad nepasiėmiau nieko, kad iki tol viską žinojau. Buvo vertingų dalykų. Daug dalykų išmokau pats, bet mokydamasis pasipildžiau bagažą.

- Koks buvo impulsas, Žygimantai, juk neatsibudai ir nepanorai daryti to, ką dabar darai?

- Na, visuomet buvau kiek įžūlus (juokiasi). Grojau nemažai instrumentų: pradėjau nuo klavišinių namie, gal nuo penkerių, vėliau – gitara. Besimokydamas mokykloje, lankiau V. Stoškaus būrelį. Ten nuėjau jau mokėdamas groti, dauguma tik akordus „braukydavo“. Kviestas buvau ateiti į grupę, bet tada nenorėjau. „Savamoksliškai“ dažnai grodavau mokykloje, pradžioje kategoriškai atsisakiau grupės. Bet vėliau atėjau. Grojau ir su jaunimo grupelėm, tada ėmiau domėtis garsu, taip viskas ir prasidėjo... Taip supuolė, kad vienam renginy apšvietėjas turėjo pasirodymą (buvo grojantis), tad jis išėjo scenon groti, pultas liko laisvas. O aš galvoju: pabandysiu, nes namie tuo jau domėjausi. apšvietėjas pamatė, kad man visai neblogai gaunasi, ir leido apšviesti visą renginį. Taip po truputį, po truputį praktikavausi, domėjausi ta sritim, ir va...

- Esi talentas... Būna keistų dalykų, kai žmogus lyg ir kitoj srity gabus, o nei iš šio, nei iš to „išlenda“ Dievo dovana, jis atsiskleidžia, jam viskas sekasi. Ir net ypatingų pastangų nereikia, to „dantis sukandus ir nuožmiai“, ir net nėra tam paaiškinimo. Tada visi apstulbę dairosi „iš kur, kas galėjo pagalvoti?“. Gal šeimoj ar giminėj buvo besireiškiančių kūrybinėje srityje? Bet juk tu ir muziką kuri, iš kur šitai, kaip su ta muzika atsitiko?

- Gal dėl to grojimo daugeliu instrumentų išsivystė potraukis. Kuomet buvau visai mažas, labai traukė būgnai, tėvai pasakojo, kad kartonines dėžutes mušdavau (juokiasi). Mokykloje per pertrauką Valdas Lacko leido prisėsti prie būgnų (tuomet koncertavo), buvau laimingiausias vaikas... Bet paskui juos palikau.

- Sunku būgnais groti... retas groja visais instrumentais, ir man regis, tai jau tikras muzikantų muzikantas. Polinkis meniniams kūrybiniams dalykams gali būti, aš jį irgi turiu, bet man vis atrodo, kad nepakankamai gerai viską dariau, o universalus genijus visose srityse (kaip koks da Vinči) gimsta kartą šimtmetyje, tikriausiai... kad kažko pasiektum, reikia ir juodo darbo. Tu užtaisą turi, esi jaunas, tai privalumas – daug padarei, o kaip matai savo ateitį? Iš visų tų „užuomazga, talentas, sėkmė“ išimamas koncentratas, nereikalingi dalykai „išgarinami“ ir tobulinama vertingiausia. Ar pagalvojai apie tai?

- Galvoju, bet kol kas neapibrėžtai. Ateitis dar migloje...

- Juk turėti talentą nepakanka, turėtum siekti aukštumų ir nelikti vietine žvaigžde... labai tau to linkėčiau, Žygimantai. Nes kol esi jaunas, esi daug žadantis. Meno terpėje tai dažnai sutinkamos istorijos, kuomet gyvenimo finale išvystame praretėjusiais plaukais ar plikus (o kartais nuo bohemiško gyvenimo ir prasigėrusius) „daug žadėjusius“, kurie taip ir netapo niekuo. Jų vystymasis kažkurioj stadijoj sustojo... turint duomenis, reikia ir dirbti, tobulėti, siekti. Kruvinais keliais eiti. Kur pats gali pereiti į aukštesnį lygį, teatruose? Kas turi pamatyti tavo darbą, solidūs teatrai? Jei taip, tai šis, mūsų teatras, turi gastroliuoti, į Kauną, Vilnių, gal net Lenkiją...

- Tai taip (juokiasi).

- Ar yra teatre kas užsiima gastrolių klausimu? Nes tai yra labai aktualu ir svarbu: nuvežti save ir parodyti į platesnius vandenis. Kodėl Oskaras Koršunovas gastroliavo? Juk galėjo sėdėti Vilnius savimi patenkintas ir nešiojamas ant rankų. Bet vyko užsienin. Visi pamatė. Aikčiojo. Įvertino. Pagerbė. Nes neužtenka vien virti „namų sriubytėj“. Mes turime problemą: įsivaizduojam, kad Lietuvoje apie mus visi žino. Ne, nežino. Reikia vežti ir prikišamai rodyti, kalbėti, kartoti ir kartoti, kokie mes ypatingi ir unikalūs.

- Pas mus su gastrolių organizavimu sudėtingas reikalas... o ypač „Jono ir Erdmės“, kadangi dalyvauja ir mokiniai. Kol kas džiaugiamės, kad spektaklį parodysim Bitėnuose, turi dalyvauti kultūros ministerijos atstovai, mums tai yra stimulas pasirodyti kuo geriau.

- Sieną tarp Lietuvos ir Mažosios Lietuvos atėjo laikas griauti, ir griauti ją iš mūsų pusės kultūros pagalba, įrankių šiandien yra pakankamai, mums reikia prasiveržti kaip Nemuno užtvankai...

- Išties spektaklio „Jonas Erdmė“ atsiradimo priežastis buvo seno spektaklio pastatymas, potvynio fragmentas. Pagalvojome, kad jis visai tiktų Teatro dienai. Pasirinkom šį kūrinį, šiaip ne taip patys susirežisavome naujai, aš įtraukiau projekciją, ir rezultatą parodėme režisieriui Albinui Kėleriui. Jam tai patiko, tepasakė „kaip ir taip, bet ne taip“, taip radosi eskizinis variantas. Turėjome įkalbinėti, nes pjesė pakankamai sudėtinga... Režisierius vis klausė, ar esame tam pasiryžę. Norėjosi skleisti šio krašto istoriją ir apie tai kalbėti. Turėjome gražią mintį sukurti spektaklį apie H. Šojų, deja tam vis negauname finansavimo...

- Projektinė veikla yra kultūros kapas... Nuo tada, kai visa ta prasidėjo, vyksta griūtis ir susinimas. Menas „pritraukiamas, pritempiamas už ausų“ prie pinigų, o ne mokami pinigai už vertingus kūrinius. Dažnai žongliruojantys naująja projektine kalba laimi projektus, o ne tikrai talentingieji ir jų genialūs kūriniai. Liūdna matyti tą distopiją... Kultūrininkai yra nepraktiški, projektus rašyti turi ne jie, jų darbas kurti aukšto meninio lygio darbus. Tegul savivaldybės skrebentojos rašo juos. Arba finansuoja patys. Bet tai niekam pernelyg nerūpi...

- Dabar menininkas bėga ir maldauja, kad paremtų jo idėją, taip...

- Teatrai turi keistis, mainytis savo kūryba, tikėkimės, kad Tavo talentas bus įvertintas ir pamatytas ne vien čia. Nes teatras yra efemeriškiausia meno rūšis: jei pats nesi matęs spektaklio, vėliau labai sunku nupasakoti įspūdį, kuris liko po jo... tą stebuklą, pripildžiusį sielą ir pakeitusį tave laikinai. Labai to linkiu Tau, Žygimantai.