„Vėdryno“ literatų sambūrio naujos knygos „Po paukščių keliu“ sutiktuvės

Tai literatų, jų bičiulių eilėraščių, piešinių ir pasakojimų rinktinė. Renginio vedėjos Irena Arlauskienė ir Birutė Morkevičienė papasakojo apie knygos sandarą, knygos autorius, jų kūrybinę veiklą. Jos renginio dalyvius tarsi vedė per knygos puslapius skaitydamos eiles ir pasakodamos apie knygos autorius. Savo kūrybos eilėraščius skaitė žemietė Ramunė Palekaitė-Vakarė, „Vėdryno“ literatai, mokytojas Jonas Jaunius. Šilutės pirmosios gimnazijos merginų kanklėmis atliekama muzika ir dainos (vad. Giedrė Pocienė) susiliejo su skaitomomis eilėmis, žodžiai įgavo kitą prasmę. Nuostabiais muzikos garsais renginį pagyvino Šilutės meno mokyklos jaunieji pianistai (mokyt. Liudmila Tunaitienė). Salėje sklandė kūrybos mūza, laikas prarado savo galią. Renginį maloniai vertino vicemeras Edvardas Jurjonas, tarybos narė Sandra Tamašauskienė, Šilutės TAU klausytojai, draugai.

Taip jau susiklostė datos, kad pačiame viduržiemyje „Vėdryno“ literatai bibliotekoje pradėjo M.K. Čiurlionio jubiliejinius metus. Renginyje dalyvavo  mūsų bičiuliai skaitovai, abiejų gimnazijų mokiniai – kanklininkės, šokėjai, meno mokyklos jaunieji muzikantai. Tik šitaip sujungę gretas, galėjome nors schematiškai priminti Čiurlionio kūrybos išskirtinumą ir  jo palikimo mums didumą. Knygos sutiktuvių vakarą gegužę pradėjome mūsų literatų tekstais, skirtais 150-osioms Čiurlionio gimimo metinėms.  Reiktų sakyti, kad mūsų rinktinė visų pirma yra skirta šiai datai ir pažymėta specialiu šio jubiliejaus ženklu.     

Viena iš svarbiausių Čiurlionio kūrybos temų – šviesos pergalė prieš tamsą, skausmingas, titano jėgų reikalavęs ieškojimas, kaip realybėje nugalėti blogį, kaip spalva ir linija, kaip muzikos garsais sukurti įtikinančią gėrio pergalę. Drobė „Žinia“, kaip ir daugelis jo kūrinių, simboline kalba sako apie kada nors būsimą pergalę. Ji įvyko mūsų gyvenime – juodomis priespaudos uolomis prislėgta Čiurlionio žemė, jo begalinis ilgesys, meilė ir pasiaukojimas, tapo laisva. Ir norime tikėti, jog sidabrinio paukščio  žinia atneš taikos ir šviesos būtį visam pasauliui!..

Apie antrąją knygos dalį kalbėjome taip: „Mūsų knyga skirta ne kokiam konkursui, kritiniam vertinimui, o tiesiog su nedideliu testamentiniu atspalviu kalbėti apie istorija virsiantį laiką, sava kalba, savu supratimu pasakyti, kad čia gyvenome, ką matėme, jautėme, mylėjome ir vertinome šituo metu. Gyvenome žinodami, kad toji upių ir upelių išvagota žemė – Lietuva, kad ji  pridengta vienu  savu nedalomu dangumi. Ir visai nesvarbu, kokią skarelę ryši žemaitė ar dzūkė, kokiais žičkiniais raštais išmarginti aukštaitės marškiniai, kuo įspūdingas lietuvininkės delmonas – visos mes, lietuvės, ir lietuviai, nes kalbame ta pačia kalba, nes dainuojame savo liaudies dainas, nes mums brangūs kalendoriniai papročiai ir senovinės apeigos. Taip brangu, kad norisi apie tai kalbėti, pasakoti, rašyti ir piešti, kad niekas neužsimirštų, kad visi žinotų, todėl ir bandome perduoti savo laiko mintis, savo istorijos liudijimą – gyvastį, kuri mumyse sruvena“.

Gal ką stebina rinkinio, kuriame 15 autorių kūryba, pavadinimas, bet jis paaiškintas ištrauka iš vieno Vidos Tarozienės eilėraščio – „Mes skirtingi, / Skirtingos mūs mintys / Ir skirtingi likimai, tikiu. / Tik pavasariais, / Galvas pakėlę, / Nustembam, / Kad visi mes gyvenam / Po paukščių keliu“.   

Mums malonu, kad šioje knygoje publikuojamas ir architekto Egidijaus Vidrinsko grafikos darbų  pluoštas, pasakojantis apie įsidėmėtinas mūsų krašto vietas, o knygos viršelio dizainą sukūrė jo dukra Gabija Vidrinskaitė. Egidijus Vidrinskas yra iliustravęs  ir kelias mūsų literatų knygas.