Prisimenant senovinius Sekminių papročius

To šiais modernios visuomenės laikais ne tik nebeįmanoma, bet ir nebūtina. Tačiau yra atmintis, kuri padeda prikelti praeities papročių grožį ir gali paaiškinti buvusių apeigų simboliką bei prasmę. Pabūkime truputį užkietėjusiais romantikais ir prisipažinkime, kad tautos dvasinės kultūros atgarsiai nuolatos yra su mumis, žiūrint, o tuo labiau šokant liaudies šokius, dainuojant liaudies dainas, suklūstame pajutę ypatingą poezijos žodžių skambesį ar suvokę giliąsias jų prasmes. Kitaip tariant – lietuvio genuose gal net mums patiems nepažintais ženklais toji dvasinė tautos praeitis tebėra gyva.

O prisiminimų vakarą kalbėjome apie ypatingą gamtos kalendoriuje laiką, kurio šventinis susikaupimas po sėjos prieš šienapjūtę dailiai sutampa su krikščionybės Šv. Dvasios atėjimu į žemę. Kalbėjome apie lietuviams ypatingai mielą beržo medelį, kuriuo būdavo puošiami namai, apkaišomi vartai, visos durys. Priminti, kaip vertinami buvo gyvulėliai, padėjo mažieji talkininkai: Meno mokyklos folkloro ansamblis ir kanklininkės (mokytoja Vytautė Stonkutė). Kaip Sekmines švęsdavo piemenukai, poetine kalba papasakojo Žibų mokyklos artistai (mokytoja Nijolė Ivaščenko). Vakarą vedė ir apie Sekminių papročius pasakojo „Vėdryno“ literatų jaunieji bičiuliai, Šilutės pirmosios gimnazijos abiturientė Gabija Urbanavičiūtė ir vienuoliktokas Vilius Ežerinskis. Gera buvo, kad parugines dainas dainavo visi gausiai susirinkę vakaro dalyviai, kad įsukti ratelį, primenant rytagonių paprotį padėjo šaunūs Šilutės muzikantai: Jonas Jurkšas (akordeonas), Antanas Kmita (birbynė) ir Bočių atstovė (būgnas). Sambario akimirką užpildė savo kūrybos eilėraščiais pačios literatės.

Šiaip jau „Vėdryno“ nariai vienaip ar kitaip susibūrimuose praktikuoja senųjų lietuvių švenčių papročius, tiesiog prisimena apeigų fragmentus.