Tarpudienių šventės
Tiesa ar netiesa, kad laikas dabar ne tik įsivaizduojamai, bet iš tikrųjų pasidarė greitesnis. Imame tikėti, nes dienų bėgimo nebeįmanoma suregėti. Tuo džiugiau, kad toje kasdienybės virvutėje, vis tik yra švenčių stotelės.
Kol buvom vaikai, laukėm jų dėl vaišių, skanaus pyrago, dovanų. Jaunystėje viliojo šventinės pramogos, susitikimai, pridėkime, vakaronės ir žaidimai, o dabar, tame gražiausiame senjorų laike, viskas kartu. Net nebereikia ir didelio būrio, didelio klegesio. Šventės siaurame būrelyje turi savų pranašumų.
Visų pirma, gali įsigilinti į pačios šventės esmę: kas ji tokia, iš kur kilo, kuo ypatinga, kaip deramai ją atšvęsti. Taip šventėms ruošiasi „Vėdryno“ literatai. Ką tik nuošė Joninės. Ne vienas / viena nebe tos jaunystės, kur ten bespėsi į Rambyną paparčio žiedo ieškoti. Ir toli, ir su raganom gal nebe taip sutarsi, gal ir susitikti nebe taip naudinga, todėl laikomės savų papročių. O jie gana gražūs. Joninių rytą, kol rasos nenukritę, skubame į sodybą, kad basomis po rasą pabraidytume, iš vakaro paruoštas šventas vanduo, įkvėpintais visų vasaros gėlių žiedais. Ne upės, bet nusiprausus nesinori rankšluosčio imti. Ilgiau bus drėgni veidai, ilgiau bus sugrįžusi jaunystė. Iš nakties priskintos kupolių puokštės, svečių laukiantys vartai ąžuolo lapų vainiku apjuosti. Na, ir kas, kad rytą pliaupė lietus, jis visai netrukdė rytiniam ritualui. O tuo labiau Joninių pietums ir poezijos skaitymui. Štai Vida lyg kokią mozaiką sudėliojo senovinių Joninių aprašymo eilutes, Elena kitaip apie vasarą ir Jonines surimavo, o jau Nijolės papasakoti nuotaikingi atsitikimai visada pakelia ūpą iki aukščiausios gaidos. Nustojo lietus, nebetrukdė fotografuotis šių metų Joninių prisiminimui, išbraidyti visą sodą, apžiūrėti visas gėles ir prisiskinti žolelių arbatai. Atrodo visai paprastas susiėjimas. Ne, svarbiausia jo šiluma, tradicinės lietuvių šventės išgyvenimo pojūtis, priartinantis prie giliųjų tautos potyrių, prie jungties su visais buvusiais ir esamais tokių dienų žmonėmis.
Paprastai skirstomės, žinodami, kad dar lauks rugiapjūtė (tam specialiai auginamas žiemkenčių rėželis), dar bus Šv. Ona su šviežia duona, o rugpjūtį ir Žolinė. Visoms šventėms jau ne kartą išbandyti susitikimai svetingoje Aldonos Sapronaitienės sodyboje. Tai ten atgyja jei ne paraidžiui visi senoviniai papročiai, tai bent svarbiausi jų akcentai.