Daivos Žebelienės dienoraštis: politinės realijos ir rūpesčiai iš arti

Šis interviu suteikia galimybę geriau suprasti dabartinius politinius procesus ir jų poveikį šalies gyvenimui iš politinės perspektyvos. Pokalbis vyko tuo metu, kad šalį krėtė Ministro Pirmininko posto turbulencija: socialdemokratai dar tik rinkosi naują kandidatą vietoj atsistatydinusio Gintauto Palucko.

– Prašome įvertinti situaciją valstybėje, kaip tai atrodo patyrusio politiko akimis?

– Trumpai reikėtų pasakyti, kad tai yra savotiškas chaosas, ir tas, kas dabar vyksta Vyriausybėje, yra neramu tiek man, tiek bet kuriam piliečiui. Tai, kas atsitiko per tuos septynis, aštuonis mėnesius, kai tu eini ir galvoji, kad darbas darnus ir kad tu gali daryti tai, kas yra geriausia dėl žmonių, bet atsitinka tokie dalykai, kur tu nebūtum pagalvojęs, kad tiek tebedirbs XIX Vyriausybė. Aišku, liūdna, šiandien esame laukime to naujo Ministro Pirmininko pateikimo. Kadangi socialdemokratų frakcija yra pati skaitlingiausia, tai jie pradeda sąlygas diktuoti iš naujo. Kaip viskas pasisuks, tai, matomai, artimiausias dvi savaites ir dėliosis. Galbūt bus daugiau aiškumo, bet šiandien mes negalime pasakyti, ar tai tas darbas tęsis, ar jisai pasisuks kitu keliu – laikas parodys, aišku. O šiaip per visą tą laikotarpį, aš manau, žiniasklaida tą juodą darbą daro chaoso ant „Nemuno aušros“, tai tikrai „Nemuno aušra" buvo partneris ir tikrai stengėsi kartu koalicijoje dirbti kaip partneris, o ne kaip konkurentas. Tikrai buvo išsiskiriančių tų nuomonių, bet visada rastas bendras sutarimas, kad tikrai būtų darnus darbas Vyriausybėje ir Seime. Tai manau, mes, „Nemuno aušros“ frakcija, labai tolerantiškai, kartu dirbant su visais visais koalicijos partneriais, padarėme tikrai daug.

– Žiniasklaidoje ir ne tik girdisi Tėvynės sąjungos – krikščionių demokratų partijos lyderių pagalbos siūlymai socialdemokratams balsais palaikant sprendimus, jei koalicijoje trūktų balsų. Bet su sąlyga, jei koalicijoje neliks „Nemuno aušros“ frakcijos. Kaip tai vertinate ir ar galėtų „pakišti koją“ konsultacijose dėl tolimesnės koalicijos veiklos ir likimo?

– Čia sprendimas turėtų išeiti iš socialdemokratų, bet aš tai neįsivaizduoju šitų jėgų bendro darbo, o viskas priklausys nuo to, kas pareis į tuos Ministrus Pirmininkus, o kokias dėliones dėliosis, sunku pasakyti. Vis tik bus sudaryta derybinė grupė, vyks pokalbiai, pozicijų dėliojimas. Kaip žinome, socialdemokratai turi tris scenarijus – vienas iš jų tai gal tik pasikeis Ministro Pirmininko pavardė sutartyje, kitas scenarijus galbūt ir visų kitų ministrų kažkokie pasikeitimai įvyks, ir trečias scenarijus galbūt pasikeis ir visa koalicija. Iš anksto spėlioti yra sudėtinga, nes iš tikrųjų gali atsitikti toks scenarijus, apie kurį net nepagalvotum, kad toksai galėtų būti. Tai koks tas scenarijus bebūtų, linkiu visiems sėkmės, tikrai tas darbas nesustos – jis tęsis, kokia koalicija bebūtų ir kas tas pareigybes beužimtų.

– Yra nuomonių, kad Ministro Pirmininko pareigybė nebūtų saistoma su verslais. Kokia jūsų nuomonė tuo klausimu? Ar palaikote tokią nuomonę, kad pareigybes ne tik Vyriausybės lygmeniu, bet ir savivaldoje užimtų žmonės ne iš verslo?

– Aš esu tos nuomonės, kad žmogus, norintis užimti svarbią vietą, ar tai ministras, ar tai meras, nesvarbu valstybėje, turi tikrai atsisakyti verslų. Jis turi perleisti ar savo artimiesiems, ar per advokatų kontoras šituos saitus turėti, bet tikrai tas, kuris priima sprendimą dalyvauti politikoje, jis tikrai neturi dalyvauti versle. Aš pati, tapusi politike, nusišalinau nuo visų šitų dalykų ir atsisakiau, ir eilę metų nesu versle.

– Bet dalyvavimas versle duoda tam tikrą patirtį, kuri gali padėti valdyti, nes tada giliau žinai poreikius verslui, kas gali būti svarbu. Nes yra valstybėje tiek piliečiai, tiek verslo įmonės, kaip atskiri organizmai?

– Aš būsiu griežta šiuo klausimu, vis tiek pasisakau už tai, kad neturėtų būti žmogus versle, todėl, kad matomai atsiranda kiti interesai, galbūt noras kažką daugiau dėl savęs daryti. Aš manau, kad tas žmogus, kuris dirba tą darbą, jis vis tiek susitinka su verslo atstovais, gauna ir prašymų, gauna teikimų, ir tikrai keliamos problemos. Tikrai, norint atstovauti tą patį verslą, tu gali įsigilinti ir padėti nebūnant pačiame savo versle. Mano yra griežta ta pozicija ir daug metų nedalyvauju savo versle – buvo visko atsisakyta, kaip sakau, kad galva neskaudėtų.

– Ar daug žmonių ateina su poreikiais, su skundais išspręsti? Ar daug turi pamario žmonės spręstinų klausimų, problemų, kur reikia padėti?

– Iš tikrųjų yra. Ta pati pradžia buvo ganėtinai sudėtinga, formuojant Vyriausybę. O žmonės galvoja, kad su ta pirma diena kalnus nuversim. Tiesą sakant, taip negali būti, žengėme žingsnį po žingsnio. O keliamų problemų yra labai daug. Pas mane dirba komanda, tai gaunu atliktų darbų sąrašus – tiesiog dirbame komandinį darbą: fiksuojame visas problemas ir pasižymime, ką padarėme, su kuo susitikta, kaip tos problemos išspręstos. Tai yra ganėtinai daug dirbama.

– Koks problemų pobūdis vyrauja, kokio lygmens spręstinos?

– Įvairiai. Yra socialinių problemų ir savivaldybės lygio...

– Kodėl žmonės neina į savivaldybę?

– Tai ir galvoju, kodėl neina. Teko ir už rankos nusivesti į tą pačią savivaldybę, kurios durys parodytos du kartus. Ir kai nueini, tereikia tiktai penkių minučių išspręsti tą problemą. Tai gėda, bet yra taip, kaip yra. O problemų yra įvairiausių. Tos didesnės problemos yra dėl vandens klausimų, yra polderių klausimai, verslinės žūklės klausimai, kuriuos nori sunaikinti. Čia labai išsiskiria nuomonės su mėgėjais ir verslo žvejyba. Bet aš sakau, kad visi mes turim išsitekti, tiek verslinė, tiek mėgėjiška žūklė turi išlikti. Bet viskam turi būti taisyklės. Taip pat tenka spręsti evangelikų kapinių klausimus, kurie yra per žinias parodomi. Tai yra taip pat savivaldybės lygmens, bet reikia labai daug namų darbų padaryti. Tas pats Vietos savivaldos įstatymas neveikia, kaip galėtų veikti – juk įvyko visi pakeitimai. Yra daug asmenų su negalia klausimų, ir socialinių, ir tie patys švietimo sistemos klausimai, kurie buvo sunaikinti. Žodžiu, yra daug klausimų svarstytinų ir su viena diena nesprendžiamų. Yra klausimų, kurie išsprendžiami ministrų įsakymų pakeitimu. Bet ta virtuvė yra tokia įdomi, pačiai nauji potyriai, galbūt sužinai, kurie yra vyriausybiniu lygmeniu, kurie eina savivaldybiniu lygmeniu.

– Paminėjote švietimą. Prisiminkime Vainuto gimnazijos išlikimo klausimą. Praktika parodė, kad kaimiškoje vietovėje, pagal brandos egzaminų rezultatus, yra geriausia gimnazija?

– Aš tada keliu kitą klausimą: norėtųsi realiai matyti, atėmus tą 10 balų, ar tie šimtukininkai yra grynieji ar atėmus tą dešimt balų.

– Anglų kalba lyderiauja šimtukais, bet lietuvių kalbos nėra nė vieno. Tai gali kelti susirūpinimą dėl gimtosios kalbos?

– Tai mane labai liūdina šio egzamino mažų šimtukų rezultatai per visą Lietuvą. Anglų kalbos kiekvienais metais stiprūs rezultatai. Bet kame slypi problema dėl lietuvių kalbos? Bet priežasties nematysime, nes neturime to grynojo skaičiaus. Kiek tas rodiklis yra įtakotas pridėtais balais? Kaip pavyzdį galiu pasakyti: kai vaikas džiaugiasi gavęs šimtuką, paklaustas, kiek iš tikrųjų – pasirodo tik devyniasdešimt du balai. Tai tas vaikas irgi jaučia viduje, kad nepelnytai gavęs tą 100 balų. Mano nuomone reikėjo leisti žemiau kartelę, ne 35, o kaip pavyzdį – 20 balų, tai rezultatą būtų matę tie grynieji šimtukininkai, kurie dirbo, kurie investavo, kurie buvo verti to šimtuko. Ir jie dabar yra suvienodinti su tuo devyniadešimtuku. Man šitoje vietoje yra neteisinga prieš tuos šimtukininkus. Reikėjo leisti kartelę žemiau tenai, nežlugdant motyvacijos, negu pridėti po 10 balų. Tai yra neteisinga. Neteisinga ir pernykščių abiturientų atžvilgiu, kurie pasirinko stoti šiais metais – jiems dabar konkurencija didesnė ir susidurs su keblumais ir visiškai nusivils švietimo sistema. O kas liečia tas mokyklas, yra gerai, kada išlieka kaimiškoji gimnazija – mokyklas sunaikinti mes visada labai greitai spėsime. Yra gerai, kad skaičius sumažintas, nes po metų kitų gali ištikti grėsme ir kitų gimnazijų atžvilgiu. Vis tik nutolusias kaimiškose vietovėse gimnazijas reikia išsaugoti. O tai, kad rezultatai geri Vainute ir kitose gimnazijose, ar tai būtų Švėkšna ar Žemaičių Naumiestis, parodo, kad ir kaimiškosios mokyklos yra pajėgios išugdyti gerus mokinius. Ir už tai reikia dėkoti mokytojams už tokius rezultatus.

– Gimnazijų išlikimą lemia ne vien mokinių pasiekimai, bet ir mokinių skaičius. Turime pripažinti, kad mokinių skaičius kasmet mažėja. Ką turėtų daryti savivaldybė tuo klausimu?

– Tuo klausimu mes kalbame jau daug metų. Kiekvienas turbūt rinkiminėje programoje įsirašo: grąžinti jaunuolį į savo kraštą. Tai reikia galbūt kurti darbo vietas, numatyti integruotas teritorijas, kur galėtų verslai kurtis arba sukurti infrastruktūrą, kad norėtų verslas pareiti. O dabar pas mus yra labai apkraunama visokiais biurokratiniais reikalavimais ir jeigu tu nori kažkokį verslą plėtoti ar pradėti nuo nulio, tai turi praeiti keletą etapų vien dokumentų paruošime: ir leidimai, ir suderinimai. Tai metų laiko neužtenka tiems visiems dalykams, tai kai čia gali tą verslą kurti. Tai yra labai sudėtingi procesai. Jaunimas galbūt dabar eina paprastesniu keliu – nori būti samdomi ar keliasi į internetinę erdvę. Bet nežiūrint į tai, laukia labai sunkūs laikai. Mažėjimas stebimas kiekvienais metais. Apskritai verslo įmonių skaičius traukiasi, mažėjimas siekia 16 procentų. Išeina verslai ir į užsienį, kur paprastesni reikalavimai. Čia problemas galėtume pagvildenti, kodėl yra taip. Vilniuje galbūt viskas skaitlingiau, bet rajonuose tai yra sudėtinga: tą patį gydytoją pritraukti ir tą patį mokytoją.

– Tai tuo pačiu trumpai apie mokesčių reformą, kurios balsavime nedalyvavote ir taip išreiškėte savo poziciją šiuo klausimu?

– Nesinori apkrauti žmonių šitais dalykais, kurie nelengvina, o sunkina visų gyvenimus. Šitoje vietoje yra labai sudėtinga. Man nuoširdžiai norisi palinkėti, kad Seime žmonės atsisuktų į tuos paprastus žmones, tą naštą nedidintų, o mažintų.

Pozicija: svarbiausia kasdieniniai darbai

Politikoje dažnai kalbama apie didžiules vizijas ir svarbius sprendimus, tačiau šiandienos pokalbis su Seimo vicepirmininke Daiva Žebeliene parodo, kad svarbiausia – ne tik strategijos, bet ir kasdieniai darbai, rūpesčiai bei realios problemos, su kuriomis susiduria žmonės. Jos požiūris į politiko sąsajas su verslu, iššūkius švietimo sistemoje, nuomonė apie brandos egzaminų reformą ir sprendimai dėl mokinių mažėjimo liudija, kad politikė siekia ne tik reformuoti sistemas, bet ir išlaikyti žmonių pasitikėjimą bei rūpestį bendruomene. Tokie atviri pokalbiai leidžia geriau suprasti, kaip atrodo politika iš vidaus – tai ne tik dideli žodžiai, bet ir konkretūs veiksmai, kartais sunkūs sprendimai ir nuolatinis bendravimas su žmonėmis.