L. Aleknavičienės avys gyvens kaip princas Čarlzas savo viloje

2015-04-15, Stasys BIELSKIS
Laimos Aleknavičienės ūkyje – 180 avių...
Laimos Aleknavičienės ūkyje – 180 avių...

Laima Aleknavičienė, gyvenanti Keleriškės kaime (Vilkyškių sen.), gali didžiuotis kaip daugiausia avių laikanti ūkininkė visame Pagėgių krašte. Važiuodami pas ją išvydome netoli sodybos didžiulius būrius avių, o šalia motinų strikinėjančius visai mažus ėriukus.

„Kitokių gyvulių bijau“

L. Aleknavičienė, nė nesureikšmindama didelės kaimenės, pasakė, kad ji turi apie 180 Lietuvos juodgalvių veislės avių. O tai beveik trečdalis visoje savivaldybės teritorijoje laikomų avių. Paklausta, kaip kilo mintis užsiimti avininkyste, moteris visai rimtai ištarė tokius žodžius:

- Paprastai, nes kitokių gyvulių bijau.

Pasidžiaugėme, kad avims reikia daug kartų mažiau pašaro nei kiaulėms, o L. Aleknavičienė nusišypsojo:

- Aš pas kiaulę net neičiau.

Pasidomėjome, kokiai mėsos perdirbimo įmonei ji parduoda avis.

- Kol kas jas perka tik fiziniai asmenys – giminės, draugai, pažįstami, artimieji, - teigė avių augintoja.

- Vilną kam parduodate?

- O vilna dabar šiltinu avių namelį, tai yra avidę. Galima avių vilna ir gyvenamuosius namus apšiltinti. O ką – Anglijos princas Čarlzas savo vilą turi apšiltinęs tik avių vilna. Ji yra be jokios chemijos, negresia jokia alergija, tai – natūralus produktas, - pasakojo prieš puspenktų metų avininkystę plėtoti nuo dvidešimties ėriukų pradėjusi ūkininkė.

Kaukazo šalyse avių kaimenėse yra laikomos ir ožkos, nes geriausi avių vedliai būna ožiai. Ar jai nereikalingas vedlys?

- Ne, aš pati labai gera vedlė, - ir perlipusi per elektrinį piemenį parodė, kaip lengva susikviesti arčiau savęs visą avių bandą, o paskui nusivesti į kitą vietą, kaip gražiai jos eina paskui šeimininkę.

- Ar mėgstate kepti šašlykus iš avienos?

- Aš išvis šašlykų nemėgstu. Aviena ir šiaip yra skani mėsa. Ir Velykoms kepiau ėriuką, - kalbėjo ūkininkė.

Ką gi, puiku, nes tas ėriukas jai beveik nekainavo – už Lietuvos juodgalves, kaip ir kitas mėsinių veislių avis, Nacionalinė mokėjimo agentūra kasmet moka išmokas. Jų dydis priklauso nuo avių skaičiaus – jei laikoma iki 50-ies avių, po 11,14 euro už kiekvieną, jei 151 ir daugiau, kaip L. Aleknavičienės ūkyje, – po 6,32 euro.

Ar Lietuvoje nebereikia vilnų?

VMVT Pagėgių pasienio veterinarijos posto vedėjas Zenonas Komskis „Šilokarčemai“ sakė, kad šiuo metu Pagėgių savivaldybės ūkininkai turi apie 19 100 galvijų, 652 avis, 55 ožkas. Avių skaičius pastaraisiais metais vis didėja.

- Anksčiau veterinarijos tarnybos organizuoti kursai būdavo skiriami pieno gamintojams ir kiaulių augintojams. Kiaulių auginama vis mažiau, priežastis – nesibaigiantis afrikinis kiaulių maras. Todėl gegužės mėnesį L. Aleknavičienės ūkyje surengsime lauko dieną avių augintojams, atvyks Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės instituto darbuotojai, šio instituto Gyvūnų reprodukcijos skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas, habilituotas daktaras Vidmantas Pileckas, - teigė Z. Komskis.

Žinia, Lietuvoje kiaules žmonės skerdžia dažniausiai prieš didžiąsias metų šventes – šv. Velykas ir šv. Kalėdas. Z. Komskis papasakojo apie kitokias tradicijas:

- Ispanijoje velykiniam ir kalėdiniam stalui masiškai skerdžiamos avys, nes gaminiai iš avienos yra jų nacionalinis patiekalas. Dabar, kai Lietuvoje dėl afrikinio kiaulių maro tapo rizikinga auginti kiaules, nes smulkieji ūkininkai nesugeba tinkamai jų apsaugoti, reikėtų skatinti žmones plėtoti avininkystę, ožkininkystę. Juk žmonėms tai yra visavertis maistas, ypač ožkos pienas. Vadinamiesiems trihektarininkams sunku užsiauginti grūdų, o avims ir ožkoms pašaro tikrai mažai tereikia. Be to, tokią šiltą ir besniegę žiemą, kokia buvo ši, avys gali ganytis lauke, svarbu, kad jos turėtų kur įeiti į patalpą. Neseniai kalbėjau su norvegais, jie pasakojo, kad salose laikomi palaidų avių būriai – kai reikia, avys sugaunamos, išskerdžiamos, o likusios ir toliau ten gyvena. Tai yra gyvūnai, kuriems reikia daug mažiau priežiūros.

Pasidomėjus, kur lietuviai avių augintojai turėtų dėti jų vilną, Z. Komskis paaiškino, kad dar yra šalyje vilnų karšyklų. Jų darbuotojai atvažiuoja pas ūkininkus, pasiima nukirptas vilnas ir iškart atiduoda atsivežtas jau iškarštas vilnas, beje, truputį mažesnį jų kiekį, todėl nieko mokėti už šią paslaugą nereikia.

O kur dėti iškarštas vilnas? Belieka tik apgailestauti, kad jau praėjo laikai, kai beveik kiekvienoje kaimo sodyboje buvo verpimo rateliai ir moterys pačios vilnas susiverpdavo. Dabar Lietuvai nei vilnų, nei linų nebereikia.

- Kai nuvažiuoju į Baltarusiją, matau, kaip ten vis dar auginami linai. Mūsų tautiečiai perka linines staltieses kaip suvenyrus ir veža į Lietuvą parduoti, - stebėjosi Z. Komskis.


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Ar esate patenkinti gyvenimu Šilutėje?