Rugsėjo 1-oji: gėlės, šypsenos ir neišspręstos švietimo bėdos

Mokiniai – rytojaus viltis, bet kokiomis sąlygomis?

Pirmokai, vos pravėrę mokyklos duris, dar nežino, kad jų kelias nebus lengvas. Vyresni mokiniai jau supranta, kad švietimo sistemoje netrūksta spragų: ne vienodas ugdymo kokybės lygis tarp miesto ir kaimo, per didelė egzaminų įtampa, neretai pasenęs turinys. Rugsėjo 1-oji primena, jog vaikai – mūsų ateitis, bet ar valstybė tą ateitį kuria atsakingai?

Šiemet Šilutės rajone į 25 pirmokų klases sės 390 mažųjų mokinių. Savivaldybė plačiai atvėrė ranką ir kiekvienam padovanojo „pirmoko rinkinį“ su būtiniausiomis kanceliarinėmis priemonėmis. Gražu, bet ar pakanka? Galėtų valdžia pasidairyti ir į kaimynus – Tauragėje būtiniausių priemonių rinkinį gauna visi mokiniai, ne tik pirmokai.

Iš viso šiais metais Šilutės rajone mokysis 4878 mokiniai, jie sudarys 243 klases penkiolikoje mokymo įstaigų. Daugiausia mokinių – net 966 – lankys Martyno Jankaus pagrindinę mokyklą. Šilutės Vydūno gimnazija, kurioje šiemet mokysis 424 mokiniai, yra skaitlingiausia iš visų penkių rajono gimnazijų. Ironiška, bet šių metų brandos egzaminų vertinimo kuriozai, kai abiturientų ateitis priklausė ne nuo jų žinių, o nuo taisymo klaidų, tik dar kartą parodė, kad mūsų švietimo sistema geba nustebinti ne tik pažadais, bet ir absurdiškais sprendimais.

Mokytojai – šviesos skleidėjai, ar tiesiog pavargę kariai?

Mokytojai šią dieną stoja į pirmąsias gretas. Jie šypsosi, sveikina mokinius, bet daugelio širdyse – nerimas: per didelis krūvis, neadekvatus atlyginimas, auganti biurokratija. Jie yra visuomenės šviesos nešėjai, bet ar mes, kaip valstybė, juos vertiname? Rugsėjo 1-oji gražiai atrodo nuotraukose, bet už jų lieka kasdienė kova – kaip išlaikyti tikėjimą savo pašaukimu.

Beje, šiemet Šilutės meras Vytautas Laurinaitis ramino, kad mūsų rajono mokyklose pedagogų netrūksta. Skamba beveik kaip stebuklas, kai visoje Lietuvoje švilpauja tušti kabinetai ir desperatiškai ieškoma mokytojų. Tiesa, valdžia galimai problemą išsprendė „paprastai“ – krūvius pedagogams paskirstė taip, kad visi grafikai užsipildytų. Tik ar toks „skaičių žaidimas“ reiškia, kad mokytojų tikrai pakanka?

Tėvai – tarp džiaugsmo ir nerimo

Tėvai Rugsėjo 1-ąją didžiuojasi savo vaikais, bet širdyse dažnai tvyro ir nerimas. „Kiekvieną rugsėjį jaučiamės iš naujo pasinerianti į maratoną – knygos, uniformos, pratybos… Ir dar ta nežinia, kokie iššūkiai laukia,“ – sakė pirmokės mama Lina.

Kiti tėvai atviri: „Labiausiai norisi, kad mokytojai turėtų laiko ir jėgų mūsų vaikams, o ne vien popieriams. Bet girdime, kad krūviai tik didėja,“ – dalinosi trečioko tėtis Darius.

Šie žodžiai parodo, kad Rugsėjo 1-oji šeimoms nėra tik šventinė diena su gėlėmis. Tai akimirka, kai iš naujo prisimenama, kiek daug kainuoja kelias į mokslą – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.

Valstybė – ar iš tiesų suvokia švietimo kainą?

Plačiausia prasme Rugsėjo 1-oji turėtų būti valstybės išminties atspindys. Bet kiekvienais metais girdime tuos pačius pažadus – apie švietimo reformas, apie atlyginimų kėlimą, apie mažesnes klases. Rezultatai dažnai stringa. Kiekvienas vaikas klasėje yra investicija į ateitį – deja, dažnai atrodo, kad ši investicija Lietuvoje ne pirmoje vietoje.

Rugsėjo 1-osios esmė

Taip, Rugsėjo 1-oji yra šventė – su balionais, muzika, gėlėmis ir džiaugsmu. Bet kartu tai ir proga garsiai pasakyti: švietimas nėra tik kalbos nuo tribūnos ar fotografija laikraščio pirmame puslapyje. Tai sunkus kasdienis darbas, kurio kokybė lems, kokia Lietuva būsime po dešimtmečio.

Rugsėjo 1-oji – ne tik mokinių šventė. Tai lakmuso popierėlis, rodantis, kiek mūsų valstybė iš tiesų vertina savo ateitį. O skaičiai, kuriuos šiandien matome Šilutėje, brandos egzaminų farsas ir „stebuklingas“ pedagogų gausumas, atsiradęs krūvius paskirsčius iš naujo, tik dar labiau išryškina, kad realybė ir kalbos dažnai keliauja skirtingais keliais.