„7442 kilometrai iki savęs“: šilutiškio Nerijaus Misiukonio kelionė motociklu į Italiją

„Ryt pasileisiu plaukus ir išvažiuoju į nežinau kur ir ant kiek laiko. Gal taip ir geriausiai. Tikslas – Italija“, – dar prieš startą rašė jis.

Startas: Slovakija, audra ir pirmosios nakvynės paieškos

Jau pirmąją dieną Nerijus įveikė daugiau nei 1200 kilometrų ir pasiekė Slovakiją. Nors kelias buvo tiesus, jausmai – sumišę. „Visą kelią nesupratau, kur ir dėl ko važiuoju“, – prisipažino jis.

Sutemus prasidėjo išbandymai: vėjas mėtė motociklą iš vienos juostos į kitą, dangų raižė žaibai. „Danguje viskas darėsi pikta, bet viskas baigėsi gerai – sausas nutūpiau į šiltą guolį.“

Alpės: posūkiai, kurie tapo daina

Įvažiavęs į Austriją, jis atsidūrė kalnuose. Grosgloknerio perėją Nerijus „pradrožė“ net tris kartus. „Buvau jame pasinėręs iki negaliu. Posūkiai jau tapo manęs dalimi – mes kartu vingiavom ir dainavom, kaip toje dainoje: aukštyn žemyn, kairėn dešinėn.“

Kalnai dovanojo ir adrenalino, ir pamokų. „Patyriau visko – baimės, laimės, truputį nesaugaus lenkimo. Vakar pats sau daviau velnių už per drąsų važiavimą serpantinais, už per gilius motociklo guldymus.“

Bet kartu kalnai tapo jo scena. „Kažkas drožia pieštukus, o aš drožiau motociklą.“

Penkta kelionės diena: draugystė ir italų patarimai

Kelionės įkarštyje Nerijus pradėjo sutikti žmones, kurie jam suteikė daugiau nei tik šypseną. „Atsirado naujų draugų – italų, kurie pasakė, kaip elgtis pietuose, ko nedaryti. Tokie patarimai labai svarbūs, kai esi vienas keliautojas.“

Tą pačią dieną jis įveikė kelias garsias perėjas – San Boldo, Giau, Dolomitų Alpes. „Jas dariau iš abiejų galų, nes medalis juk turi dvi puses. Tik nesupraskite tiesiogiai – ne apie meilės žaidimus kalbu“, – šypsojosi motociklininkas.

Garda: ežeras, kuris užburia

Po daugybės serpantinų ir kalnų iššūkių jis pasiekė Gardos ežerą. Ten, anot jo, net oras buvo kitoks – sunkus, karštis siekė 42 laipsnius. „Norėčiau čia sugrįžti dar kartą. Tos dvi naktys sprogo taip greitai, kad net nepajutau poilsio, nes ir vėl kalnai mane parsitraukė.“

Ežeras tapo riba tarp dviejų kelionės dalių – iš nuolatinio darbo serpantinuose jis pasuko į ramesnius, labiau turistinius maršrutus.

Piza: juokas ir stebuklo prisilietimas

„Dabar mano eilė prilaikyti Pizos bokštą, kad nenuvirstų“, – rašė Nerijus. Ten jis pajuto, kad kelionė tampa vis labiau šventė. „Blemba, kiek vaizdų, kiek emocijų patiriu per šią kelionę. Kiekvieną dieną noriu vis daugiau.“

Roma: antikos didybė ir naktinio miesto magija

Roma buvo ypatinga stotelė. Nerijus apsistojo netoli Koliziejaus. „Važiuojasi čia lyg būčiau vietinis – net navigacija manęs prašė prilėtinti, nes nebespėjo persiorientuoti.“

Naktinė Roma paliko jam ypatingą įspūdį: „Apšvietimas suteikia pastatams daugiau didybės. Dieną matai istoriją, o naktį – magiją. Norėtųsi sugrįžti čia dar kartą.“

Neapolis: svajonės išsipildymas

Kelionės tikslas buvo pasiektas – Neapolis. „Apie šį miestą svajojau. Nuo čia jau suku link namų“, – rašė jis. Miestas pasitiko šurmulingu naktiniu gyvenimu: „Čia jaunimas linksminasi naktį, nardo kaip pašėlę. Kitoks gyvenimas, kitokia energija.“

Pasiekęs Neapolį, jis jau buvo nuvažiavęs apie 4500 kilometrų.

Kelias atgal: kalnai, Čekija ir nuovargis

Kelionė namo nebuvo tik mechaninis grįžimas. Keliautoją dar kartą parsitraukė kalnai. „Pakilusi rytinė saulė atidengė viršūnes, ir aš neatsilaikiau – pasukau į jas. Skraidžiau serpantinais kaip paukštis, kol laikas baigėsi.“

Tačiau buvo ir nuobodulio. „Šiandieninis važiavimas per Čekiją turbūt buvo pats nuobodžiausias per visą kelionę. Toks jausmas, kad mane jau pratina prie lietuviškų sąlygų. Važiuodamas vos neužmigau.“

Vis dėlto jis užsuko į Adršpach ir Teplice kalnus. „Laiptai, uolos, vaizdai – tikras stebuklas tarp uolų. Norint reikia visos dienos, bet man užteko ir trečdalio.“

Paskutinė diena: namų ilgesys

Liepos 16-osios rytą Nerijus prabudo vos už 780 kilometrų nuo Šilutės. „Atsikėlęs dar galvojau, kur važiuosiu toliau, bet paskui pamačiau – aš jau namuose. Ir vis dar noriu motociklu važiuoti.“

Kelionė, kuri „nunulino“

Grįžęs po 21 dienos ir 7442 kilometrų, Nerijus pripažino: „Tiek laiko ir kilometrų man reikėjo, kad nusinulinčiau ir pradėčiau viską iš naujo.“

Kelionė jam davė ne tik vairavimo patirties, bet ir gyvenimo pamokų. „Daug ką pergalvojau, būdamas vienas pats su savimi. Supratau, kad gyvenimas yra trapus. Per šią kelionę buvo visko – jaudulio, pergyvenimo, džiaugsmo. Net buvo akimirkų, kai galvojau, kad viskas baigsis. Bet grįžau be įbrėžimo, tik saulės pabučiuotas.“

Ir pabaigai – paprastas jo linkėjimas visiems:

„Iš širdies galiu palinkėti Jums tokių kelionių, kokias patyriau aš.“