Mykolinių šventė: gardžiausia sriuba – iš Žemaičių Naumiesčio bendruomenės puodo

Senosios tradicijos naujoje šviesoje

Mykolinės nuo seno žemdirbiams reiškė rudens pabaigtuves – laikas, kai aruodai jau pripildyti, o žmonės sustodavo dėkoti už derlių. Liaudyje šventė vadinta ir Dagos diena, nes „daga“ reiškė brandą, žiemkenčių daigų pradžią, o kartu – visų metų darbų vaisių. Tai buvo metas, kai pagerbiami angelai sargai, atiduodamos duoklės, prasideda naujas mokslo tarpsnis, o kaimo žmonės galėjo pasidžiaugti rudens vaišėmis.

Šiandien Žemaičių Naumiestis šią šventę mini su šiuolaikiniu atspalviu, tačiau nepamiršdamas senųjų papročių: skamba dainos, šokiai, veikia senųjų amatų dirbtuvės, o gardūs kvapai traukia kiekvieną užsukti. Dar ypatinga 2025 metų Mykolinių šventė yra tuo, kad ji tapo baigiamuoju menų festivalio „Mykolo tiltai“ akcentu.

Kopūstienės virimo varžytuvės – šventės širdis

Šių metų Mykolinių kulminacija, kaip ir kasmet, tapo kopūstienės virimo varžytuvės. Į jas buvo užsiregistravusios 13 komandų, tačiau pagal nustatytas taisykles politinių partijų komandos nebuvo vertintos, tad gardžiausios kopūstienės vardą iškovoti rungėsi 11 komandų.

Ant Žaliojo kalno tvyrojo dūmų šydas, o po juo – kunkuliuojantys puodai, pripildyti daržovių, mėsos ir vien tik virėjams žinomų prieskonių. Kvapas viliojo žiūrovus, o šventės svečiai ne tik ragavo, bet ir aktyviai palaikė savo favoritus.

Po kruopštaus komisijos ragavimo buvo paskelbtas verdiktas: šiemet gardžiausią kopūstienę išvirė Žemaičių Naumiesčio bendruomenės komanda!  Jų sriuba pelnė aukščiausią įvertinimą už skonį, kvapą ir širdį, įdėtą į kiekvieną šaukštą.

Kopūstmušis ir raugimo varžytuvės – smagus prieskonis

Šventę pagyvino ir Valančių ekologinio ūkio surengti konkursai. Čia netrūko nei azarto, nei juoko. Viena populiariausių rungčių – kopūstų raugimas, kai dalyviai varžėsi, kas sumaniau ir greičiau paruoš kopūstus žiemai.

Ne mažiau emocijų sukėlė ir kopūstmušio laikymo rungtys – tiek vyrų, tiek moterų. Dalyviai turėjo išlaikyti svorį, tikrindami ne tik rankų stiprybę, bet ir ištvermę. Žiūrovai garsiais šūksniais ir plojimais ragino laikyti dar kelias akimirkas ilgiau, todėl azarto netrūko iki pat paskutinės sekundės.

Šventė, kuri jungia

Mykolinių programa buvo kupina įvairovės: koncertavo meno kolektyvai, skambėjo dainos, veikė amatų dirbtuvės, o vakare linksmino grupės ir vainikavo įspūdingas ugnies šou.

Bet svarbiausia – šventėje vyravo tikra bendrystės dvasia. Žemaičių Naumiesčio gyventojai ir svečiai susirinko ne tik pasivaišinti, bet ir pabūti kartu, pasidalinti šypsenomis, pasidžiaugti rudeniu ir savo krašto žmonėmis.

Kaip sakė vienas šventės svečias:

„Mykolinės – tai mūsų rudens širdis. Čia ne tik paragaujam gardžiausios kopūstienės, bet ir pasijuntame visi lyg viena šeima.“