Švėkšna suspindo kaip pasakoje: moliūgų šviesa, Čiurlionio akcentai ir žmonių švytėjimas

Ši šventė kasmet sutraukia dešimtis tūkstančių lankytojų – nuo šeimų su mažais vaikais iki keliautojų iš visos Lietuvos. Miestelis tomis dienomis pasikeičia neatpažįstamai: dvaro parkas virsta šviesos galerija su meno erdvėmis, o bažnyčios fasadai – drobe, kurioje piešia šviesa.

Čiurlionio skambesys

Šių metų festivalio pagrindinis akcentas – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-osios gimimo metinės.

Ramiojoje Švėkšnos parko zonoje, prie vilos „Genovefa“, visą vakarą skambėjo Čiurlionio muzika. Fortepijono garsai pynėsi su šviesos instaliacijomis, o parko takus puošė šimtai moliūgų, išradingai išskaptuotų į menines kompozicijas, kurių viduje švietė žvakutės – tarsi mažos ugnelės, kviečiančios pasilikti ilgiau.

Ant vilos, parko vartų ir didingos Šv. Jokūbo bažnyčios šiemet spindėjo ypatingos šviesos instaliacijos, kuriose atsispindėjo etniniai motyvai – saulutės, kryždirbystės raštai, liaudiški ornamentai. Tai buvo tarsi tiltas tarp tradicijos ir modernumo, tarp to, kas paveldėta, ir to, kas dar tik kuriama.

Festivalio rekordai

„Mes už šviesą 2025“ įsiminė ne tik meninėmis idėjomis, bet ir rekordais.

Vienas jų – didžiausias sodas Lietuvoje, sumontuotas Švėkšnos mokyklos pastato viduje. Jis tapo tikru stebuklu – šimtais šiaudinių žvaigždžių sužibęs darbas įprasmino tautinį paveldą ir bendrą kūrybą.

Kitas rekordas – didžiausias Lietuvoje gaidys, pasitikęs lankytojus prie pagrindinio įėjimo į dvaro parką. Ryškiai apšviestas, simboliškai budrus, jis tarsi saugojo šviesą ir žadino miestelį naujam rytui.

Festivalio metu Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje ir evangelikų liuteronų bažnytėlėje skambėjo koncertinės programos – nuo sakralinės muzikos iki šiuolaikinių kūrinių.

Čia skambėjo dėkingumo ir ramybės temos, primindamos, kad šviesa gyvena ne tik žibintuose, bet ir muzikoje, žodyje, žmogaus širdyje.

Kelias į šviesą

Per penkiolika metų festivalis užaugo iš mažos iniciatyvos į didžiausią metų renginį Švėkšnoje. Jis suburia žmones iš įvairių vietų – ne tik pasigrožėti, bet ir patiems prisidėti. Šviesą čia kuria visi: vaikai, menininkai, mokytojai, ūkininkai, senjorai, turistai.

Kai paskutinės žvakutės moliūguose užgeso, miestelis liko šviesesnis nei anksčiau. Nes šviesa, kuri gimsta iš bendrystės, neužgęsta. Ji lieka – moliūgo viduje, žmogaus širdyje, ir pačioje Švėkšnoje, kuri dar kartą įrodė: mažas miestelis gali spindėti plačiau nei didmiesčiai.