„Keitės ir miestai, ir veidai“ – šventė, kuri sušildė širdis

Bendruomenės salė tą dieną buvo virtusi jaukia meno oaze. Usėniškė dekoratorė Vaida Breiterienė ją papuošė subtiliai, su meile – gėlės, šviesūs audiniai ir rudeninės detalės kūrė šventinę, šiltą nuotaiką. Sienas puošė Usėnų pagrindinės mokyklos moksleivių dailės miniatiūrų paroda „Reveransas Čiurlioniui“, kuriai vadovavo dailės mokytoja Jolanta Alsytė. Mažieji kūrėjai savo darbuose tarsi pasilenkė prieš didįjį menininką, o jų kūryba suteikė renginiui išskirtinio švelnumo.

Kai į sceną žengė Nijolė Narmontaitė, viskas nušvito – ir scena, ir žmonių akys. Charizmatiška, energinga, nuoširdi, save vadinanti „užsispyrusia žemaite iš pačios Žemaitijos sostinės – Telšių“, aktorė iškart pavergė publiką. Jos pasakojimai apie teatro užkulisius, šmaikštūs nutikimai iš spektaklių, linksmos istorijos, kurių žiūrovai niekada nemato, kėlė juoką, šypsenas ir aplodismentus.

Nijolė pasakojo apie savo vaikystės svajonę – dar būdama visai maža troško tapti artiste.

„Net pažadinta vidury nakties galėdavau suvaidinti ar padainuoti, ką paprašydavo. Nei verkšlenau, nei pykau, kad prižadino – juk man plojo! Jaučiausi tikra artistė“, – su šypsena prisiminė aktorė.

Svajojo – ir svajonės neišdavė. Baigusi mokyklą, su viskuo, ką turėjo, išvyko į Vilnių stoti į tuometę konservatoriją. Atvykusi anksti ryte traukiniu, su savimi pasiėmė akordeoną, gitarą ir net pjūklą dėžėje – „gal prireiks, pagrosiu, – juokėsi Nijolė. – Reikėjo būti pasiruošusiai viskam.“ Konkurencija buvo didžiulė – trisdešimt du pretendentai į vieną vietą. Tačiau jos žemaitiškas užsispyrimas, nuoširdumas ir charizma padarė savo – įstoti pavyko.

„Galvojau, turbūt pervaidinu, – sakė ji, – bet matyt, užteko tikro nuoširdumo.“

Renginio metu aktorė dalijosi ir muzika – grojo akordeonu bei pianinu, dainavo žinomas dainas kartu su publika. Jos balsas, pilnas gyvybės ir šviesos, uždegė visą salę. Žmonės dainavo drauge, lingavo, plojo ir juokėsi.

„Usėniškiai labai dainingi, – džiaugėsi Nijolė. – Jūsų čia viskas skamba – ir balsai, ir širdys.“

Laimės skaičius

Popietės metu Nijolė pristatė ir savo septintąją knygą „Aktoriai, režisieriai ir 77 laimės receptai“.

„Septynetas – laimės skaičius, – sakė ji. – Juk septynios savaitės dienos, septynios vaivorykštės spalvos, septyni žemynai, septynios natos, septyni pasaulio stebuklai. Net mano mylimas Telšių miestas stovi ant septynių kalvų.“

Knygoje net 77 žinomi aktoriai ir režisieriai dalijasi savo laimės receptais, vaikystės istorijomis, prisiminimais iš teatro ir kino užkulisių. Nijolė tikina, kad laimė – tai požiūrio klausimas.

„Laimė turi tūkstančius veidų ir vardų. Tas pats dalykas vienam nebus laimė, o kitas džiaugsis kiekviena smulkmena. Jei jautiesi nelaimingas – ieškok kito kelio. Galbūt laimė tavęs laukia už posūkio.“

Aktorė sakė, kad šią knygą ją paskatino parašyti aplinka – mat, žmonėms vis labiau trūksta šviesos ir vilties. „Norėjau priminti, kad pozityvumas ir gėris vis dar gyvena tarp mūsų – tik reikia juos pastebėti“, – sakė ji.

Po programos buvo galima įsigyti Nijolės knygų, gauti autografą, gražų palinkėjimą ar tiesiog šiltą žodį. Viešnia spinduliavo dėmesiu kiekvienam – kalbėjosi, šypsojosi, juokavo, fotografavosi.

Nijolė padėkojo visiems, kurie prisidėjo prie šventės: Danutei Baužienei – už kvietimą ir jaukų priėmimą, seniūnui Algirdui Raukčiui – už įdomią ekskursiją po gražiai sutvarkytus Usėnus, Aldonai Rauktienei – už svetingumą, Vaidai Breiterienei – už gražią, menišką puokštę, sukurtą jos pačios rankomis.

„Pas jus labai gražu, tiek daug gėlių ir šviesos, – sakė Nijolė. – Bet gražiausia čia – žmonės.“

Po renginio niekas neskubėjo namo. Dar ilgai skambėjo juokas, šurmuliavo pokalbiai, buvo dalijamasi įspūdžiais prie kavos ir pyrago. Nijolė dar ilgai pasirašinėjo knygas, o salėje tvyrojo švelnus jausmas – tarsi kiekvienas išsineštų po mažą šviesos kibirkštėlę.

Aktorė jau yra išleidusi net septynias knygas, todėl jos lagaminas, atvykus į Usėnus, buvo pilnas ne tik istorijų, bet ir gyvenimo išminties. Šis susitikimas tapo įrodymu, kad menas, muzika ir paprastas žmogiškas bendravimas vis dar turi galią sujungti žmones.

Tą vakarą Usėnuose visi išėjo su šypsenomis. Galbūt todėl, kad Nijolė Narmontaitė ne tik vaidina – ji gyvena scena, muzika, žodžiu ir šviesa. Ir tą šviesą ji dosniai paliko čia, Usėnuose, – tarp žmonių, gėlių, dainų ir šilto rudens vakaro, kai tikrai galėjai pasakyti: meilė mums dar nesvetima.