Kuras, kuris pavertė mandatą brangiu malonumu

Toki būdu teismas aiškiai siunčia žiną visuomenei, kad „nemokamas kuras“ pasirodo turi labai aiškią kainą – 21 615 eurų ir 5 procentų metines palūkanas.

Tiesa, ne viską teisėjai vertino taip griežtai – šiek tiek supratimo parodyta dėl vieno automobilio. Tačiau apie viską iš eilės.

Kuras liejosi kaip upelis

Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras kreipėsi į teismą dar 2023-iaisiais, kai paaiškėjo, jog A. Martinkus kaip Tarybos narys buvo gavęs daugiau nei 26 tūkstančius eurų kompensacijų už tariamai su pareigomis susijusias išlaidas. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė gražiai – sąskaitos, kvitai, kelionės... tačiau giliau pažvelgus paaiškėjo, kad degalai pylėsi ne tik dažnai, bet ir labai uoliai – kartais net kelis kartus per dieną, o tarp pylimų prabėgdavo vos valanda kita.

„Opel Movano“ mikroautobusas, puoštas Socialdemokratų partijos lipdukais, taip pat neatrodė kaip įrankis Tarybos nario pareigoms vykdyti – ypač kai visa šalis karantino metu turėjo dirbti iš namų. Teismas tiesiai šviesiai pasakė: tokioms išlaidoms vietos biudžete nėra.

Už sąžiningumą moka mažiau nei už dyzelį?

Apygardos teismo teisėjų kolegija sutiko su pirmos instancijos išvada – elgesys buvo nesąžiningas, išmokos – nepagrįstos. Tačiau vis dėlto pripažino, kad kitas automobilis – „Mitsubishi L200“ visureigis – galėjo būti naudojamas Tarybos nario veiklai. Vis dėlto net ir čia logika išliko paprasta: jei važinėta ne tik darbo, bet ir asmeniniais reikalais – sąskaita dalijama. Tad teismas nusprendė, kad kompensuotina tik 30 procentų šio visureigio kuro ir remonto išlaidų.

Teismas priminė, kad Tarybos nariui, kaip viešo asmens atstovui, keliami ypatingai aukšti skaidrumo ir pavyzdingumo reikalavimai. Turėti čekį – dar nereiškia būti teisiam.

„Atsakovui, kuris buvo išrinktas savivaldybės tarybos nariu, aplinkybė, jog vien tik degalų įsigijimo kvito ar sąskaitos turėjimo gali nepakakti pagrįsti, kad visa dokumente nurodyta išlaidų suma yra susijusi su tarybos nario veikla, turėjo būti pakankamai aiškiai suprantama“, – pažymėjo teismas.

Pasimokyti iš svetimų klaidų

Teismas, rodydamas šiek tiek gailestingumo, nepriteisė A. Martinkui apeliacinės bylos išlaidų. Esą visa ši istorija – jo paties rankomis (ir degalų pistoletu) sukurta.

Tad šįkart galima sakyti: teisingumas ne tik pabrango, bet ir įgavo kvapą – dyzelino kvapą.

Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja iš karto, tačiau A. Martinkus dar gali bandyti laimę – per tris mėnesius jis turi teisę kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą. Ar bandys – parodys laikas.

Kol kas belieka pasakyti: pigus kuras, pasirodo, gali kainuoti brangiai.