Užmirštas žemaičių šviesuolis: griūvantis Simono Stanevičiaus paminklas Švėkšnoje

Jo garsioji odė „Šlovė žemaičių“ – tarsi tautinės savimonės himnas, įkvėpęs vėlesnę Vincą Kudirką parašyti „Tautišką giesmę“. Pasakėčiose, tokiose kaip „Arklys ir meška“ ar „Aitvarai“, Stanevičius kalbėjo apie laisvės, darbo ir vienybės prasmę. Jo surinktos „Dainos žemaičių“ tapo pirmuoju Lietuvoje išleistu liaudies dainų rinkiniu. Paskutinius metus jis praleido Švėkšnos krašte, o amžinojo poilsio atgulė Švėkšnos kapinėse, kur 1984 metais skulptorius Vytautas Majoras sukūrė unikalų medinį paminklą, vaizduojantį pasakėčios „Arklys ir meška“ motyvus.

Deja, šiandien tas paminklas – griūva. Medis, skaičiuojantis jau daugiau nei keturias dešimtis metų, nebeatlaiko laiko naštos. Apie tai pranešė sunerimusi švėkšniškė, pastebėjusi, kad paminklas jau paramstytas mediniais ramsčiais. Moteris teigė kreipusis į seniūniją, tačiau ten, anot jos, tik skėsčiojo rankomis.

Seniūnijoje dirbantis viešojo administravimo specialistas Gintaras Vaitkus informavo, kad buvo kreiptasi į Šilutės rajono savivaldybę su prašymu skirti lėšų paminklo sutvarkymui, tačiau gautas neigiamas atsakymas. Priežastis – paminklas neįtrauktas į saugomų kultūros vertybių sąrašą, todėl valstybė jo nefinansuoja.

Ir štai kyla klausimas: kaip gali būti, kad žmogui, kurio kūryba įkvėpė tautinės giesmės dvasią, šiandien neatsiranda kelių šimtų eurų atminimo išsaugojimui?

Per 41 metus nuo paminklo pastatymo nebuvo rūpintasi jo būkle, o dabar dar paaiškėja, kad jis neturi kultūrinės vertybės statuso. Tai užburtas ratas, kuriame nyksta ne tik medis, bet ir pagarba.

Kadangi klausimas iš pažiūros atrodė lengvai išsprendžiamas vietos lygmeniu, kreipėmės į Šilutės rajono merą Vytautą Laurinaitį. Meras prisipažino pirmą kartą girdintis apie šią problemą, tačiau pažadėjo pasidomėti ir padėti išspręsti paminklo remonto klausimą.

Apie situaciją informuota ir Seimo pirmininko pavaduotoja Daiva Žebelienė, Šilutės krašto atstovė Seime. Ji taip pat pažadėjo inicijuoti klausimą dėl paminklo įtraukimo į saugomų kultūros vertybių sąrašą bei ieškoti sprendimų, kad šio žemaičių šviesuolio atminimas neliktų užmarštyje.

Griūvantis paminklas – tai nebylus ženklas, kad laikas atsigręžti į tuos, kurie mums padovanojo kalbą, dainą ir tautos dvasią.

Arklys ir meška

Kur Nevėžis nuo amžių pro Raudoną Dvarą

Čystą vandenį savo ing Nemuną varo,

Tenai, kad vasarvidžiu saulelė tekėjo,

Juokės kalnai ir vilnys kaip auksas žibėjo,

Ilsėjos pančiuos arklys ant žolyno žalio,

Minėjo vargus savo ir sunkią nevalią:

Kaip sunkiai vakar mėšlus per dieną važiojo,

Kaip maž naktį teėdė ir maž temiegojo.

„Štai jau tek skaisti saulė ir lankos jau švinta,

Ir rasa nuo žolynų kaip sidabras krinta, –

Ir man jau reikės kelti ir prie darbo stoti,

Ir vėl ratus kaip vakar per dieną važioti."

Kad taip dūmojo arklys vasarvidžio rytą,

Staiga jis ten išvydo daiktą nematytą:

Valkiodama lenciūgą po žalius žolynus,

Vaikščiojo skardžiais kalnų meška po lazdynus.

Šokosi nusigandęs žirgelis bėrasis.

„Nebijok, – tarė meška, – nieks pikta nerasis!

Tėvai mūsų nuo amžių sandaroj gyveno,

Drauge gimė ir augo ir drauge paseno.

Štai ir dabar vienokia mus laimė sutiko:

Man lenciūgas ant kaklo, tau pančiai paliko."