Teismas išsklaidė kriminalinius debesis – liko tik politinis rūkas.

Istorija apie Pagėgių savivaldybės politikos elitą, apgaubtą kriminalinių debesų šydu, prasidėjo dar prieš daugiau nei trejus metus – ir dabar pagaliau pasiekė finišą. 2022-aisiais „Šilokarčemos“ laikraštis paviešino straipsnių ciklą apie Pagėgių savivaldybės tarybos narę Aušrą Zongailienę – politikę, pretendavusią užimti administracijos direktorės pareigas. Publikacijose buvo kalbama ne apie orų prognozes, o apie šeimos ryšius, kurie, autoriaus manymu, galėjo užtraukti šešėlį ant viešųjų reikalų skaidrumo. Straipsniai, pavadinti „Siūlomos kandidatės į administracijos direktores istoriją gaubia kriminaliniai debesys“ ir „Kad ir kaip nepatinka: A. Zongailienės istoriją gaubia kriminaliniai debesys!“, iškėlė klausimus, apie kuriuos tylėti būtų buvę neetiška – bent jau žurnalisto požiūriu.

Koks tikslas?

Publikacijų tikslas buvo atskleisti kandidatės šeimos ir giminystės tinklą – kas ir kur dirba, kokius postus užima, ir ar tokie ryšiai galėjo turėti įtakos jos pačios veiklai, jei ji būtų tapusi administracijos direktore. Straipsniuose buvo paminėta kandidatės mama, jos užimamos pareigos, taip pat ir faktas, kad A. Zongailienės vyras buvo teistas, o jo įmonė ne vieną kartą dirbo savivaldybei – už automobilių remontą gavo beveik 12 tūkstančių eurų. Publikacijoje buvo išreikšta abejonė ir dėl kandidatės sesers vyro veiksmų – pabrėžiant, kad informacija nėra iki galo patvirtinta, tačiau verta dėmesio, nes gali kelti klausimų apie interesų konfliktus. Žurnalistas klausė: „Įdomu, ar yra kur interesų konfliktui pasireikšti?“ – ir tuo klausimu paliko vietos skaitytojo vertinimui.

Kitaip tariant, siekta informuoti visuomenę apie viešo asmens – politikės ir kandidatės – aplinką bei galimas įtakos grandis. Šias publikacijas skaitytojai galėjo rasti „Šilokarčemos“ laikraščiuose Nr. 38 (2022 m. gegužės 20 d.), Nr. 39 (2022 m. gegužės 24 d.) ir Nr. 58 (2022 m. rugpjūčio 2 d.). Ir štai nuo tų numerių iki LVAT sprendimo prabėgo treji metai, pilni etikos ir teisės aiškinimosi.

Antraštė klaidino?

Kadangi A. Zongailienei tokia „debesuota“ reputacijos prognozė nepatiko, ji pirmiausia kreipėsi į redakciją, reikalaudama paneigimo. Redakcija savo teksto iš esmės neišsižadėjo – todėl politikė nukreipė žaibus į Visuomenės informavimo etikos komisiją (VIEK). Komisija, kaip ir dera biurokratiniam barometrui, ėmė matuoti spaudos atmosferą – ir 2022 m. pabaigoje paskelbė, kad „Šilokarčema“ pažeidė Žurnalistų etikos kodekso 8 ir 20 straipsnius. Esą antraštė klaidinanti, o A. Zongailienei nebuvęs suteiktas žodis atsakyti.

2024 m. vasario 6 d. Regionų administracinis teismas pritarė VIEK verdiktui ir atmetė redakcijos skundą. Tačiau „Šilokarčemos“ istorija tuo nesibaigė – laikraštis apskundė sprendimą aukščiausiai instancijai. Ir 2025 m. spalio 29 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) padėjo galutinį tašką: apeliacija patenkinta, VIEK sprendimas panaikintas.

Turėjo teisę kalbėti!

LVAT teisėjų kolegija išnagrinėjo visą bylą – nuo antraštės iki paskutinės pastraipos – ir konstatavo, kad frazė „istoriją gaubia kriminaliniai debesys“ yra vertinamoji nuomonė, o ne konstatuojamas faktas apie kandidatės nusikalstamą veiką. Tokiai nuomonei egzistuoja pakankamas faktinis pagrindas – publikacijose išdėstytos kandidatės artimos aplinkos aplinkybės, tarp jų ir sutuoktinio teistumas. Taigi, Kodekso 8 straipsnio pažeidimo nenustatyta, nes antraštė neiškraipė kūrinio esmės ir neklaidino skaitytojo.

Teismo nutartyje pabrėžiama: „Publikacijos antraštė, atsižvelgiant į sakinio konstrukciją („istoriją“, „gaubia“, „kriminaliniai“, „debesys“), tiesiogiai ir kategoriškai nekaltina nusikaltimais A. Zongailienės, o vertintina kaip nuomonė. Pateiktos nuomonės faktinis pagrindimas – vyro padaryti nusikaltimai – neperžengia sąžiningumo ir žurnalistinės etikos ribų.“ Kolegijos manymu, net jei publikacija pasirodė tą pačią dieną, kai buvo svarstoma kandidatės paskyrimo į direktorės pareigas klausimas, tai nekeičia esmės – žurnalistas turėjo teisę kalbėti.

Neperžengtos ribos

Be to, LVAT rėmėsi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktika: pareiga prieš publikaciją būtinai pateikti kritikuojamo asmens komentarą nėra absoliuti. Kitaip sakant, jei tema aktuali visuomenei, o asmuo – viešas, straipsnis gali pasirodyti ir be išankstinio „atsiklausimo“. Taigi, Kodekso 20 straipsnio pažeidimas – taip pat nepagrįstas.

Toks teismo sprendimas – reikšmingas ne tik „Šilokarčemos“ redakcijai, bet ir visai Lietuvos žiniasklaidai. Jis dar kartą primena, kad spauda – ne kriminalistų kabinetas, o viešosios nuomonės aikštė, kurioje leidžiama metaforiškai pasakyti daugiau, nei leidžia protokolas. Antraštės gali būti aštresnės, net debesuotos – jei tik jose slypi faktinis pagrindas ir nuo jų neišsijungia sveikas protas.

Todėl, kaip rašoma teismo išvadoje, „panaudoti tam tikro laipsnio perdėjimai ir hiperbolizavimas neperžengia žurnalistinės saviraiškos ribų“. Kitaip sakant, debesys tegul ir tamsūs, bet lietaus iš jų – jokio.

Galiausiai teismas priteisė „Šilokarčemos“ leidėjui bylinėjimosi išlaidas – simbolišką atlygį už tai, kad redakcija galiausiai įrodė: žodžio laisvė vis dar gyva, net kai ją mėgina užtemdyti politiniai debesys.

Kodėl šis sprendimas svarbus?

Antraštės laisvė. Žurnalistai gali naudoti metaforas, ironiją ir net lengvą perkūniją – jei tekstas turi aiškų faktinį pagrindą.

Vieši asmenys – platesnės ribos. Politikų ir kandidatų veikla visuomenei visada įdomi, todėl kritikos riba čia kur kas platesnė.

Teisė atsakyti – ne privaloma procedūra. Komentaras „iš anksto“ – pageidautinas, bet ne būtinas, kai tema atitinka visuomenės interesą.

Štai taip. „Šilokarčemos“ debesys, kadaise pavadinti kriminaliniais, išsisklaidė – o virš jų liko švytėti vienas sakinys iš LVAT nutarties: „Panaudotas hiperbolizavimas neperžengia žurnalistinės saviraiškos ribų.“ O tai, tiesą sakant, gražiausia orų prognozė, kokios spauda galėjo tikėtis.