Geltonasis tiltas keičia spalvą: ar pilkumas uždažys Šilutės simbolį?

Taigi, Šilutės centre esantis geltonasis tiltas netrukus dings iš miesto peizažo – jis bus nukeltas ir išvežtas kapitaliniam remontui. Tiltas pripažintas avarinės būklės, todėl eismas juo bus sustabdytas, o gyventojai kuriam laikui liks be vieno svarbiausių susisiekimo taškų per Šyšos upę.

Anot savivaldybės, darbai jau turėjo prasidėti lapkričio pradžioje, tačiau valstybinė įmonė „VIA Lietuva“ informavo, kad dėl techninio prižiūrėtojo paskyrimo darbų pradžia šiek tiek užtruko. Dabar planuojama, kad parengiamieji ir demontavimo darbai prasidės lapkričio antroje pusėje. Po to tiltas bus išgabentas į remontą, o vėliau grąžintas į tą pačią vietą. Darbus prižiūrės „VIA Lietuva“, o projekto pabaiga numatyta 2026 metų antroje pusėje, arčiau rudens.

Miesto susisiekimui – rimtas išbandymas

Kai Geltonasis tiltas bus nukeltas, miesto transporto sistema veiks kitaip. Automobilių srautai, atvykstantys iš Rusnės salos ir pietinės rajono pusės, bus nukreipti į Žalgirio gatvę.

Ši gatvė ir dabar yra apkrauta, ypač rytiniu piku, todėl savivaldybė pripažįsta, kad spūstys taps neišvengiamos.

„Gyvensime vargingai“, – pripažystama savivaldybės kabinetuose. – „Žalgirio gatvė jau dabar turi ribas. Kai pagrindinis srautas iš Rusnės bus nukreiptas ten, situacija taps sudėtinga – rytiniai kamščiai, lėtesnis įvažiavimas į centrą, sudėtingesnės apsisukimo vietos“ – teigia vicemeras Tomas Budrikis.

Didžiausias krūvis teks rytiniam įvažiavimui į miestą – automobiliams, važiuojantiems iš Rusnės ir Kintų pusės. Šis kelias yra ne tik gyvybiškai svarbus vietos gyventojams, bet ir svarbi arterija sunkiajam transportui bei įmonių tiekimui. Nors egzistuoja nuomonė, kad bent dalis srauto bus perskirstyta, realių alternatyvų išvažiavimui nėra.

Kol tiltas bus išvežtas, pėstieji naudosis šalia esančiu pėsčiųjų tiltu. Jis taip pat senas ir prastos būklės, tačiau, pasak savivaldybės, kol kas saugus naudoti. Šio tilto atnaujinimui yra parengtas projektas ir išduotas statybos leidimas, tačiau jo remontas atidėtas, kad miestas neliktų be jokio perėjimo per upę.

Kartais nėra pasirinkimo

Šilutės rajono vicemeras Tomas Budrikis sako, kad šio tilto remontas – būtinas ir neišvengiamas.

„Kartais nebėra iš ko rinktis, – sako jis. – Tiltas daugelį metų buvo naudojamas, jo būklė pasiekė ribą.“

Pasak T. Budrikio, tiltas priskirtas valstybinės reikšmės keliui, todėl visus sprendimus priima ir finansuoja „VIA Lietuva“.

„Mes, kaip savivaldybė, galime teikti pastabas, prižiūrėti, kad gyventojai būtų informuoti, bet ne mes nusprendžiame, kada ir kaip jis bus remontuojamas. Tai yra valstybinis objektas, ir atsakomybė už darbus tenka jiems,“ – pabrėžia vicemeras.

Vis dėlto didžiausią diskusiją miestiečių tarpe kelia ne darbų pradžia, o klausimas – kokios spalvos tiltas grįš į Šilutę po remonto. Šis klausimas buvo iškeltas Marijaus Budraičio laidoje „Šilutė per savaitę“, sužinojus, kad numatoma tilto spalva bus pilka. Anot Kultūros paveldo departamento, tai yra autentiška tilto spalva.

Tomas Budrikis sako, kad dėl to buvo ne vienas derinimas ir aiški Kultūros paveldo nuostata.

„Pagal istorinius archyvinius šaltinius tiltas iš pradžių buvo pilkas. Kultūros paveldo departamentas nurodė, kad atkuriant autentiškumą reikia grąžinti būtent tą – pilką – spalvą. Todėl tikėtina, kad po remonto tiltas toks ir bus. Tai nėra savivaldybės sprendimas, tai paveldo reikalavimas,“ – teigia vicemeras.

Politikas pripažįsta, kad visuomenės reakcijos į tai skirtingos.

„Geltonas tiltas tapo tarsi Šilutės simboliu – jis matomas, atpažįstamas, visiems įprastas.

Bet kai yra institucinis sprendimas, mes privalome jo laikytis. Asmeniškai man geltona spalva – priimtina, bet yra tam tikros taisyklės, kurių privalu laikytis.“

Už autentišką, pilką tilto spalvą!

Kitas Šilutės vicemeras Edvardas Jurjonas sako besidžiaugiantis, kad ilgai planuotas geltonojo tilto remontas pagaliau prasidės. Pasak jo, šis projektas – laukta ir būtina iniciatyva, kurios darbai aptariami jau ne vienerius metus.

Politikas pritaria ir Kultūros paveldo specialistų pozicijai dėl tilto spalvos atkūrimo.

„Kalbėjome dar prieš metus, kad tiltas turi būti suremontuotas ir jam grąžinta autentiška išvaizda – tokia, kokia buvo iš pradžių. Prūsų krašto architektūrai būdinga pilka spalva, ir visi tiltai, jei važiuotume link Klaipėdos, yra būtent tokie. Todėl aš esu už tai, kad būtų atkurta ši autentiška pilka spalva,“ – sako vicemeras.

Tuo pačiu Jurjonas pripažįsta, jog šilutiškiams geltonasis tiltas seniai tapo miesto simboliu ir emociniu ženklu.

„Žinoma, mes visi jį esame pamilę kaip geltonąjį tiltą. Apie jį sukurta daug dainų, eilėraščių, jis minimas visur – tapęs mūsų tapatybės dalimi,“ – teigia jis.

Ar spalva – paveldas, ar tik dažai?

Laidoje „Šilutė per savaitę“ žurnalistas Marijus Budraitis kėlė klausimą, ar tikrai spalva turi būti laikoma tokia svarbia paveldosaugos dalimi, kad jos keitimas taptų beveik tabu.

Pasak jo, reikalavimas grąžinti pilką tilto spalvą gali atrodyti pernelyg techninis ir atitrūkęs nuo realybės.

„Negi manote, kad prieš penkis šimtus metų statyti dvarai visada būdavo tokios pačios spalvos? Laikas eina, viskas modernėja. Pastatui ar statiniui nėra padaroma jokios žalos, jeigu jis perdažomas,“ – svarstė Marijus.

Jis priminė ir Prezidento Griniaus tiltą, kurio dabartinė išvaizda skiriasi nuo senųjų archyvinių atvirukų.

„Pas Stankevičių nuotraukose matome visai kitokį tilto vaizdą – arkas, detales. Bet laikui bėgant atsirado cementas, ir dabar mes jį saugome kaip paveldą. Nuo kada mes einame prie tokio paveldo supratimo?“ – retoriškai klausė jis.

Budraitis mano, kad geltonasis tiltas – tai daugiau nei metalo konstrukcija.

„Tai atvirukas, simbolis, įvaizdis. Jeigu paklaustumėte Šilutės gyventojų, už kurią spalvą jie pasisakytų, aš esu įsitikinęs, kad pergalė be vargo atitektų geltonajai,“ – teigė jis.

Keisti ar nekeisti?

Vis dėlto kyla klausimas – ar tikrai buvo būtina keisti Geltonojo tilto spalvą?

Pagal paveldosaugos reglamentus, spalva iš tiesų gali būti laikoma vertingąja savybe, jei ji įtraukta į objekto apsaugos dokumentus. Tokiu atveju jos pakeisti be atitinkamų leidimų negalima. Tačiau įstatymai numato ir tam tikrą lankstumą – jei tai laikoma paprastuoju remontu, kai nekeičiamas konstrukcijų vientisumas ar vertingosios detalės, spalvos atnaujinimas gali būti leidžiamas, suderinus su paveldosaugos institucijomis.

Tad išlieka erdvės interpretacijai: ar šiuo atveju buvo įvertinta galimybė išsaugoti tiltui būdingą – jau simboline tapusią – geltoną spalvą? Ar buvo svarstoma galimybė prieš priimant sprendimą išklausyti bendruomenės nuomonę, juolab kai kalbama ne tik apie architektūrinę, bet ir kultūrinę Šilutės tapatybę?

Geltona ar pilka – ar dar galime pasirinkti?

Kol nauji dažai dar nenudžiūvo, klausimas lieka atviras – ar viską, kas brangu miestui, reikia matuoti tik techniniais reglamentais ir vien tik archyvinėmis nuotraukomis?

Jei vieni gali ministrus versti iš postų, tai kodėl bendruomenė negalėtų susitelkti ir toli esančioms įstaigoms parodyti savo valią? Galbūt atėjo metas pasakyti, kokios spalvos Šilutės simbolį norime matyti patys.

Tik prieš tai reikėtų apsispręsti: geltona ar pilka?