Šiluma – tai ne prabanga, o kasdienybė, kurią reikia saugoti

V. Mačiulis įmonės vadovu tapo 2017 metais, kai pakeitė ilgametį vadovą Algirdą-Mykolą Šaulį, šiai bendrovei atidavusį net 22 savo darbo metus. Nuo tada „Šilutės šilumos tinklai“ žengia modernizacijos keliu – nuo biokuro katilinių iki išmaniųjų skaitiklių, siekdami, kad šiluma pasiektų kiekvienus namus patikimai ir efektyviai.

– Šildymo sezonas jau prasidėjo. Kuo ypatingas yra šis sezonas? Ar jis išskirtinis? Ar skiriasi nuo ankstesnių sezonų?

– Galime sakyti, kad šis sezonas iš tikrųjų išskirtinis. Turbūt pirmą kartą taip anksti pradėjome šildymą. Nuo spalio pirmos pradėjome šildyti darželius, mokyklas ir gyventojus. Tai, ką pastebėjome, – turbūt klimato įtaka. Sezonas ilgėja.

Anksčiau, prieš penkerius metus, būdavo įprasta, kad šildymo sezonas prasideda spalio dvidešimtąją, o baigdavome jį balandžio dvidešimtąją. Yra buvę, kad pradėdavome balandžio pirmąją ir baigdavome apie balandžio dvidešimtąją. O dabar jau porą metų baigiame gegužės pirmąją. Taigi sezonas gerokai ilgėja. Šiemet dar anksčiau pradėjome – spalio pirmąją. Vadinasi, sezonas truks beveik septynis mėnesius – labai ilgas laikotarpis.

– Taigi galima sakyti, kad sezonas pailgėjo, bet ar tai jums, kaip šilumos tiekėjams, yra naudinga?

– Iš šalies gal ir atrodo, kad kuo ilgesnis sezonas, tuo geriau – esą daugiau patieksime šilumos. Bet iš esmės taip nėra. Kadangi žiemos švelnesnės, mums, šilumos tiekėjams, geriau, kai yra šalčiau. Kai šilumos ūkio įranga, katilai dirba ne nominaliu, o mažesniu režimu, jų naudingumo koeficientas krenta.

Kai dirbi tik su puse ar trečdaliu apkrovos, tas efektyvumas būna gerokai mažesnis. Tai reiškia, kad tą pačią šilumos kilovatvalandę pagaminti tenka sunaudoti daugiau kuro. Atitinkamai padidėja sąnaudos vienai kilovatvalandei pagaminti.

– Be to, nuo Naujųjų metų prisidės dar ir PVM?

– Taip, tai nelabai maloni žinia tiek mums, tiek vartotojams. Nuo sausio įsigalios 21 procento PVM tarifas. Prisiminkime, kad prieš metus šildymui galiojo net nulinis PVM, o įprastas tarifas buvo 9 procentai. Tad dabar šilumos kaina vartotojams gerokai padidės.

– Kodėl valdžia nusprendė grąžinti tokį aukštą PVM?

– Valstybė paprasčiausiai nesurenka pakankamai mokesčių į biudžetą, todėl didina PVM. Tai, galima sakyti, ženklas, kad gyventojams pasakoma: gyvenote geriau, dabar mokėsite daugiau.

– O kaip apskritai nustatoma šilumos kaina? Kas tvirtina kainas ir kokiu periodiškumu?

– Dabar yra šiek tiek pasikeitusi šilumos kainų nustatymo metodika. Nustatomas bazinis pajamų lygis trims metams. Mūsų atveju – trims metams į priekį. Šiame lygyje įvertinamos visos pastoviosios sąnaudos, kurios patiriamos įmonės veikloje.

Tačiau kaina susideda ne tik iš pastoviosios dalies, bet ir iš kintamosios, kuri priklauso nuo kuro, elektros ir vandens kainų. Kadangi šie rodikliai kinta, kaina perskaičiuojama kas mėnesį. Taigi turime bazinį pajamų lygį, o mėnesio eigoje kaina koreguojama pagal faktinius duomenis.

– Kas konkrečiai ją perskaičiuoja – jūs ar Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT-red.)?

– Mūsų ekonomistai suveda faktinius duomenis apie sunaudotą kurą, elektros kiekį, patirtas sąnaudas, o VERT viską tikrina ir patvirtina. Tuomet kaina tampa galiojanti.

– Vis dėlto ta kainodara atrodo gana sudėtinga.

– Taip, tikrai sudėtinga. Kaip sakoma, paprastumas yra genialumas. O šiuo atveju to genialumo nėra. Metodika labai subalansuota, bet sunkiai suprantama ne tik vartotojams, bet ir mums patiems. Anksčiau ji buvo paprastesnė, suprantamesnė ir, sakyčiau, teisingesnė.

– Kas lemia tokį sudėtingumą?

– Mano manymu, tai biurokratinių institucijų noras viską kontroliuoti. Noras parodyti prieš rinkėjus, kad valdžia rūpinasi vartotojais, kad jie nepermokėtų. Pats noras gal ir geras, bet reikia žiūrėti realistiškai. Kai perlenki lazdelę, nei šilumos tiekėjams, nei vartotojams iš to naudos nėra.

Mes, tiekėjai, esame priversti laviruoti ant ribos – išgyvensime ar ne kaip įmonė. O kai negali planuoti ilgalaikių investicijų, kenčia ir vartotojai, nes nebėra iš ko atnaujinti įrangos. Investicijos yra būtinos, kad būtų galima tiekti šilumą efektyviau.

– Kokias problemas kelia tokia metodika investicijoms?

– Pagrindinė problema ta, kad į kainą leidžiama įtraukti tik jau padarytas investicijas. Vadinasi, pirmiausia turi turėti pinigų investicijai, o tik tada galėsi ją įskaičiuoti į kainą. Kadangi metodika neleidžia kaupti lėšų investicijoms, mes esame priversti skolintis iš bankų.

O paskui mokame palūkanas, kurios galų gale tenka vartotojams. Taigi vietoj to, kad turėtume galimybę investuoti protingai ir ilgalaikėje perspektyvoje mažinti kainą, esame įsprausti į skolų ciklą.

– Kitaip sakant, tai tarsi dirbtinis ribojimas?

– Būtent. Tokia sistema verčia mus priklausyti nuo bankų. Ir vėl – už palūkanas sumoka galutinis vartotojas. Viskas susiveda į tai, kad trumpalaikėje perspektyvoje lyg ir sutaupoma keli centai, bet ilguoju laikotarpiu prarandamas stabilumas ir galimybė modernizuotis.

– Kaip šios sąlygos atsiliepia vartotojams, gaunantiems kompensacijas už šildymą? Ar jų daugėja?

– Nesakyčiau, kad labai daugėja. Viskas balansuoja. Aišku, viskas priklauso nuo gyventojų pajamų – kiek uždirba žmonės, kiek įmonių veikia, koks vidutinis darbo užmokestis. Kompensacijų mechanizmas šiek tiek sugriežtintas, bet situacija stabili.

– O kokį vaidmenį čia atlieka renovacija?

– Labai svarbų. Gyventojai turėtų suvokti, kad renovuotas daugiabutis leidžia sutaupyti vidutiniškai apie 50 procentų šilumos. Tai reiškia, kad už šildymą mokėsite du kartus mažiau. Renovacija duoda didelį efektą tiek energetiškai, tiek finansiškai.

– Vis dėlto žmonės dažnai skundžiasi: vienam bute per šilta, kitam per šalta. Kodėl taip nutinka?

– Tai labai dažna situacija. Dalis žmonių vis dar nesupranta, kad daugiabučio vidaus šildymo sistema yra jų pačių nuosavybė. Mes, kaip tiekėjai, tiekiame šilumą iki pastato – iki šilumos punkto. Ten stovi apskaitos prietaisas, kuris matuoja, kiek šilumos patenka į pastatą. Tuo mūsų atsakomybė ir baigiasi.

Toliau atsakomybė už šildymo sistemą tenka pačiam namui – bendrijai arba prižiūrinčiai įmonei. Jos turi užtikrinti, kad šiluma būtų tinkamai paskirstyta, reguliuojama ir efektyviai naudojama.

– Tai reiškia, kad atsakomybė tenka patiems gyventojams?

– Taip. Pagal teisės aktus, gyventojai privalo pasirūpinti savo vidaus sistema – samdyti prižiūrėtojus, reguliuoti, atlikti remontus. Jeigu kyla problemų – vienur per šilta, kitur per šalta – reikia kreiptis į tą prižiūrėtoją, o ne į šilumos tiekėją.

Deja, dažnai būna taip, kad sistemos neatitinka techninių reikalavimų, jos senos, netvarkingos. O tada kyla visos šildymo kokybės problemos.

– Kitaip tariant, čia susiduriame su atsakomybės stoka?

– Taip. Žmonės kartais tiesiog nenori suvokti, kad yra bendrasavininkai. Galvoja, kad „kažkas kitas“ turi tuo pasirūpinti. Bet jei norime kokybiško šildymo, reikia prisiimti atsakomybę už savo namą ir jo inžinerines sistemas.

– Apibendrinant – nuo ko priklauso šildymo kokybė ir kaina?

– Nuo visų grandžių: nuo tiekėjų, nuo metodikos, nuo valstybės sprendimų ir nuo pačių gyventojų požiūrio. Kai veikia viskas kartu, kai yra sąmoningumas ir investicijos, tada galima tikėtis ir mažesnių sąskaitų, ir didesnio efektyvumo.

– Sumažinsi vartojimą – vadinasi, šilumos vartojimą? Bet juk tai jums, kaip tiekėjams, nenaudinga?

– Taip, sumažinsi vartojimą – mums tai nenaudinga. Iš esmės administravimas mums kainuoja: dirba keli žmonės, reikia juos išlaikyti, mokėti už programas, skaičiavimus, pirkimus, visą buhalteriją. O pajamos mažėja. Mes metai iš metų iš tikrųjų dirbame nuostolingai, todėl klaidinga manyti, kad „administratoriai kažką uždirba“. Nieko panašaus – mūsų veikla paremta tuo, kad turime užtikrinti paslaugą, net kai šilumos parduodama mažiau.

– Tai ir priėjome prie renovacijos klausimo. Ar, jūsų manymu, ji tikrai apsimoka?

– Taip, apsimoka. Kam leisti šilumą per sienas, langus, stogus, neefektyviai vartoti ir tiesiog šildyti aplinką? Renovacija duoda realų efektą. Aišku, tie, kas anksčiau pradėjo renovuotis, laimėjo labiau, nes statybų kainos tada buvo gerokai mažesnės. Dabar investicijos didelės, bet žmonės vis tiek daro – ir gerai, kad daro.

– Kiek pas jus rajone ar mieste šiuo metu yra renovuotų pastatų?

– Tikslaus skaičiaus dabar nepasakysiu. Kiek žinau, šiemet sąraše buvo aštuoni objektai, bet dalis dar nepritarę ar nepraėję. Trisdešimt aštuoni – jau priduoti. Dar keli pastatai renovuojami: vyksta statybos, rangos, pridavimo darbai. Tikslesnius duomenis galėtų pasakyti mūsų kolega Vygantas Kamarauskas. Skaičiai daugiau mažiau atitinka paskelbtus mūsų internetinėje svetainėje. 

– „Delfi“ portale buvo paskelbtas straipsnis, kuriame paskaičiuota, kad iš renovacijos labiausiai laimi valstybė – per mokesčius už statybas. Kaip jūs tai vertinate?

– Iš matematinės pusės taip – valstybė gauna daugiausia naudos per mokesčius. Bet tai natūralu: mokesčiai sugrįžta į biudžetą, finansuojamos kitos sferos. Tačiau naudą gauna visi – ir gyventojai, ir šalis.

– Koks buvo kelionės į Daniją tikslas?

– Taip, mūsų specialistai vyko į Daniją – domėtis centralizuoto šilumos ūkio patirtimi, apžiūrėjome kelis objektus. Esame važiavę ir anksčiau – Skandinavijos šalys, Danija, Suomija. Galima sakyti, kad technologijų prasme, ypač biokuro srityje, jau esame panašiame lygyje kaip jie. Klimatas panašus, centralizuoto šildymo dalis – irgi. Jie pažengę labiau su pastatais: naujoje statyboje viskas daroma kompleksiškai, diegiamos visos modernios technologijos iš karto. O mes, kai dirbame su senais pastatais, turime daugiau iššūkių.

– Ką konkrečiai pamatėte Danijoje?

– Pavyzdžiui, miesto centre daugiabutis – šildomas centralizuotai iš biokuro katilinės, bet tuo pačiu pastate įrengta saulės elektrinė, šilumos siurblys iš tvenkinio, visa sistema automatizuota. Kompiuteris paskaičiuoja, kuris šaltinis tuo metu ekonomiškiausias: jei yra saulė – naudojama saulės energija, jei jos nėra – įsijungia tvenkinio šilumos siurblys, o jei trūksta – ima šilumą iš centralizuoto tinklo. Taip sistema pati pasirenka, kas tą momentą naudingiausia. Tokiu būdu pastatas aprūpina save energija racionaliai.

Kuo naujesnis pastatas – tuo mažesnis jo energijos poreikis. Palyginus su mūsų senais daugiabučiais, ten skirtumas ženklus. O mūsų daugiabučių sienos, kaip sakau, jau „patrupėjusios“.

– Kokias taikote naujoves?

– Mes savo teritorijoje pasistatėme 90 kilovatų saulės elektrinę. Aišku, žiemą iš jos naudos beveik nėra, bet vasarą, ypač saulėtomis dienomis, praktiškai patenkiname visą dienos poreikį. Svarbiausia viską numatyti ir paskaičiuoti – kur energiją sunaudosi, į ką nukreipsi.

Be to, dabar atnaujindami šilumos tinklus diegiame išmaniuosius skaitiklius. Šiemet teikiame paraišką programai, skirtai šilumos apskaitos prietaisų nuotoliniam nuskaitymui. Tikimės per dvejus metus įdiegti tokią sistemą, kad šilumos duomenys būtų nuskaitomi automatiškai, programiškai ir analizuojami realiu laiku. Tai labai svarbu, nes dabar turime apie keturis tūkstančius vartotojų ir šešis šimtus prietaisų – visus juos reikia fiziškai važiuoti nuskaitinėti. Procesas trunka kelias dienas, o nuotoliniu būdu duomenis galėtume matyti iš karto, reaguoti į sutrikimus, pastebėti, jei kažkas bando gudrauti. Žmonėms tai irgi patogiau – jie gali matyti, kiek patys suvartoja šilumos.

– Bet šilumos apskaita vis tiek sudėtingesnė nei elektros?

– Taip, žymiai. Elektra ateina kabeliais, ir viskas. Šilumos apskaita – sudėtingesnis fizikinis procesas. Temperatūros, inertiškumas, šilumos sklaida per sienas – viskas veikia. Pavyzdžiui, jei kaimynas atsidaręs langus ar užsukęs radiatorius, tavo butas šildo ir jo butą – šiluma vis tiek pereina per sienas. Todėl šilumos paskirstymas nėra toks paprastas, kaip gali atrodyti.

– Kaip keičiasi šilumos vartotojų skaičius? Ar jis išlieka stabilus, auga ar mažėja?

– Iš esmės išlieka stabilus. Atsijungti norinčių beveik nėra, nes tai tiesiog neapsimoka. Daugiabutyje pigiau nebus. Atvirkščiai – kai kur žmonės nori prisijungti, jei tik yra galimybė.

Naujų vartotojų atsirado ir stambesnių: prieš keletą metų prisijungė didžioji „Maxima“, paskui „Lidl“, baseinas. Pastatyta naujų daugiabučių, pavyzdžiui, Jankaus gatvėje, kotedžai Liepų gatvėje. Pastarajame iš pradžių planavo statyti šilumos siurblius, bet paskaičiavus paaiškėjo, kad jungtis prie mūsų tinklo pigiau – trasa eina visai šalia. Tokie namai atitinka AA klasės reikalavimus, šilumos jiems reikia nedaug, bet siurbliams žiemą reikia daug elektros, jų efektyvumas krenta, o mes galime pasiūlyti stabilų tiekimą be rūpesčių – jokių investicijų, jokių remonto darbų, viskas veikia automatiškai.

– Kokia šiuo metu jūsų įmonės vieta pagal šilumos kainą Lietuvoje?

– Daug metų esame tarp pigiausią šilumą tiekiančių bendrovių. Iš maždaug penkiasdešimties tiekėjų Lietuvoje lapkritį buvome dvylikti pagal pigumą. Buvo laikotarpių, kai buvome trečioje ar ketvirtoje vietoje.

– Tačiau šilumos kaina nuo 2021 metų vis tiek išaugo beveik dvigubai. Kas tai lėmė?

– Visų pirma, kuro ir elektros kainos. Tada turėjome gana mažą elektros kainą, dabar ji gerokai didesnė. Kuro kainos anuomet buvo po dvylika–penkiolika eurų už megavatvalandę, dabar – apie dvidešimt. Ir vis tiek džiaugiamės, nes prieš porą metų mokėjome beveik keturiasdešimt. Dabar jos stabilizavosi. Aišku, augo ir atlyginimai – personalo išlaikymas irgi kainuoja.

– Kaip sekasi su darbuotojais? Ar pavyksta juos išlaikyti?

– Džiaugiuosi, kad turime jaunų inžinierių, pavyko pritraukti vietinių. Bet išlaikyti specialistus sunku – reikia pastangų. Visi administruojantys darbuotojai turi būti kvalifikuoti, atestuoti, apmokyti. Katilinės operatorius, pavyzdžiui, turi išmanyti degimo procesus, mokėti juos stebėti, reaguoti į gedimus. Kad žmogus įgytų reikiamą patirtį, prireikia bent trejų metų. Jei toks specialistas išeina, vietoj jo negali pastatyti bet ko iš gatvės – reikia laiko, kol išmoks, įgis praktikos, supras procesus. Tai labai techninis, atsakomybės reikalaujantis darbas.

Iš šio pokalbio lieka aišku viena – šiluma prasideda ne katilinėje, o žmonėse. Vaidotas Mačiulis kalba paprastai, be pagražinimų, bet su nuoširdžiu rūpesčiu dėl savo miesto ir jo žmonių.

Modernėjanti įmonė, jaunėjanti komanda ir aiškus tikslas – tiekti šilumą ne tik ekonomiškai, bet ir su pagarba kiekvienam vartotojui. Šilutė gali būti rami – radiatoriai bus šilti.