Spalvų konfliktas: pilka ekspertų logika prieš geltoną miesto tapatybę

Geltonasis Šilutės tiltas per Šyšos upę Rusnės gatvėje ne vieną savaitę drumsčia pamario bendruomenės ramybę viešojoje erdvėje. Nuo pavienių ginčų iki politikų apsitaškymų: vieni kuria peticijas, kiti iš to tyčiojasi, bet patys akivaizdžiai demonstruodami dėmesio trūkumą. Ir ne tik dėmesio – svarbiausia asmeninių kompetencijų. Kaip pavyzdys: ištraukia 1995 metų Kultūros paveldo departamento įrašą, kuriame nėra apie spalvą kalbama, kai tuo metu įstaigos tinklalapyje publikuojamas 2024-04-09 datuotas sprendimas dėl pilkos spalvos. Žinoma, konservatyvių pažiūrų pakraipa jokiam teisininkui nesuteikia galios taip neatidžiai viešai disponuoti informacija, kuri, švelniai tariant, jau pasenusi. Bet esmė ne tame. Esmė slypi viename bendrame siekyje – išsaugoti geltoną tilto spalvą. Po kilusios geltonosios spalvos šalininkų nuomonių bangos net Savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis paskelbė, kad inicijuoja papildomą susitikimą su Kultūros paveldo departamentu, kuriame dar kartą siūlo išsamiai aptarti tilto spalvos klausimą ir „galimybes priimti sprendimą, atitinkantį tiek paveldosaugos reikalavimus, tiek mūsų bendruomenės lūkesčius“, - teigė meras.

Šilutės rajono savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba lapkričio 20 d. surengė nuotolinį posėdį, kuriame priimtas reikšmingas sprendimas – dėl istorinės tilto spalvos atkūrimo. Diskusija buvo gyva, o narių nuomonės - argumentuotos ir aiškios.

Vienbalsis sprendimas

Posėdžio pirmininkė doc. dr. Silva Pocytė pristatė tilto situaciją: vykstant kapitaliniam remontui ir nykstant ryškiai geltonai spalvai, viešojoje erdvėje imta kelti klausimą, kokia spalva turėtų būti grąžinta istoriškai. Remiantis tyrimais, tikroji tilto spalva - pilka, o geltona atsirado tik XX a. antroje pusėje dėl ribotų dažų pasirinkimo.

Savivaldybės vyriausioji architektė Gintautė Sandarienė priminė, kad autentiška pilka spalva buvo pakeista maždaug 1950 m., kai tiltas perdažytas rudai geltona spalva. Vėlesni pokyčiai neturėjo jokios simbolinės prasmės - tai buvo paprasčiausias techninis sprendimas. „Nėra išlikusios medžiagos, kuri pagrįstų geltonos spalvos istoriškumą“, - pabrėžė ji.

Architektė Margarita Ramanauskienė akcentavo, kad tilto spalva neturėtų dominuoti kraštovaizdyje, todėl autentiškos pilkos atstatymas – racionalus žingsnis. „Pilka spalva dera prie aplinkos ir yra pagrįsta istoriniais tyrimais“, - sakė ji.

Į diskusiją įsijungusi architektė Vigijila Paulionienė pripažino, kad geltona spalva suteiktų žaismingumo, tačiau vis dėlto linko prie autentiškumo. Ji pasiūlė plačiau informuoti bendruomenę apie sprendimo motyvus, kad nesikeltų bereikalingų interpretacijų.

Humanitarinių mokslų daktarai Hektoras Vitkus ir Raimonda Nabažaitė abu pritarė pilkai spalvai. Pastaroji pasiūlė spaudoje skleisti aiškią žinutę, kodėl renkamas autentiškumas.

Doc. dr. Silva Pocytė reziumavo, kad istoriškumas yra svarbiausias kriterijus: „Pilka yra ta spalva, kuri atspindi tilto pirminę išvaizdą.“ Taryba balsavo vienbalsiai: tiltui sugrąžinama autentiška pilka spalva.

Architektės komentaras

Po posėdžio paprašėme G. Sandarienės pakomentuoti apie komisijos sprendimą. Šilutės vyriausios architektės nuomone, tiltas turėtų išlikti pilkas, nes ekspertai yra nustatę, kad pirminė tilto spalva buvo pilka. Tai patvirtinta ir Sauliaus Stankevičiaus atvirukų kolekcijoje – keturiuose atvirukuose aiškiai matoma pilka spalva, bei eksperto, atlikusio vietoje polimerinį dažų sluoksnių tyrimą, kuriuo jis ir nustatė, kad tilto pirminė spalva buvo pilka. Paklausta, ar buvo kreipiamas dėmesys į to laikotarpio dažymo technologijas, architektė atsakė neigiamai. Svarbiausias akcentas – tai spalvos unikalus vaizdinis, neblaškantis dėmesio ir neužgožiantis Hugo Šojaus dvaro. Šis posėdis, tai savivaldybės noras dar kartą išgirsti ekspertų poziciją. Kiek visuomenės nuomonė bus vertinami ateityje, G. Sandarienė negalėjo pasakyti.

Kitų spalvų nebuvo?

Bet tas nenugalimas žmogaus noras įsigilinti ir kiek įmanoma arčiau priartėti prie esmės, neleidžia sutikti su tuo, ką teigia ši ekspertų sueiga. Nenuvertinant specialistų kompetencijų, tiesiai šviesiai atsakymas, kad geltona spalva yra tarybinis palikimas, nes tais laikais kitokių dažų nebuvo, sutikite, skamba visiškai neįtikinamai. Iš karto norisi priminti, nenukrypstant nuo temos, kad specialistai, postringaujantys apie paveldą ir palikimą, patys sėdi tarybiniame pastate, skirtame komunistų partijos vadovybei, kuris buvo pastatytas vietoje istorinio viešbučio, kurio atstatymo, kaip suprantame, nėra net tolimiausioje perspektyvoje.

O kas liečia tiltus, vyriausios architektės teigimu, tuo metu, kai buvo parinkti geltoni dažai, nebuvo kitokių spalvų dažų, tinkančių dažyti tiltus. Matomai, iš Šilutės iki Pagėgių ir Panemunės yra labai tolimas kelias ir nėra galimybių nuvažiuoti į vietą. Pasižiūrėti į automobilių ar geležinkelio tiltų spalvą, kurių metalo konstrukcijos jau mažiausiai šešiasdešimt metų yra ne geltonos. Sutikite, kad tokia argumentacija, kad nebuvo kitokių dažų, yra neįtikinanti.

Tad iškyla klausimas: kodėl pilka spalva? Atmetant visokio plauko interpretacijas ir sąmokslo teorijas, atkreipkime dėmesį į technologijas. Juk tai ne paskutinis aspektas paveldosaugoje. Gal todėl neturime raudonų kokybiškų plytų, išsilaikančių šimtmečius, kad nežinome gamybos technologijos. Gal todėl, stengdamiesi atkurti akmeninį grindinį, turime visišką nesusipratimą, nes nežinome technologinio proceso?

Kas lėmė pilkumą?

XX amžiaus pradžios Vokietijos plieninių tiltų spalva nebuvo architektų kūrybinė užgaida, bet tiesioginė to meto dažų chemijos ir antikorozinės technologijos pasekmė. Tiltai buvo dengiami trijų sluoksnių sistema, kurios pamatu visoje Vokietijoje tarnavo švino minija, vadinama Bleimennige: ryškiai oranžinis švino oksidas, kurį techniniai Bundestago dokumentai apibūdina kaip standartinį ir patikimiausią metalo apsaugos gruntą. Ant šio grunto būdavo tepami tarpiniai sluoksniai su švino balta, cinko oksidu ar baritu, kaip nurodo TU Braunschweig atlikti senųjų dangų tyrimai. Viršutinis sluoksnis buvo gaminamas iš pigmentų, kurie tuo metu buvo patys atspariausi korozijai – grafito, geležies žėručio (Eisenglimmer) ar kitų geležies oksidų. Būtent ši pigmentų sudėtis, kaip liudija „DB Netz AG“ atliktos istorinių tiltų dangų analizės, natūraliai suteikdavo plieninėms konstrukcijoms pilkšvą spalvą, o ne kokį nors sąmoningai parinktą architektūrinį toną. Tai reiškia, kad pilka spalva buvo ne estetikos, o chemijos padiktuotas rezultatas – toks, kokį galėjo sukurti technologiškai patvariausi to laikotarpio pigmentai.

Tokia spalva dominavo ir dėl praktinių priežasčių: ji gerai slėpė pramoninius nešvarumus, suodžius ir kelių infrastruktūrai būdingą purvą, o rimtesnės korozijos dėmės ant pilko fono buvo aiškiai matomos, todėl tiltų priežiūra buvo efektyvesnė. Dėl šių savybių pilkas tonas tapo natūraliu inžinerinių statinių standartu, ilgainiui įsitvirtinusiu ir ankstyvojoje RAL spalvų sistemoje, kuri nuo 1927 metų pradėjo standartizuoti pramonėje naudotus atspalvius.

Kokio paveldo norime?

Todėl atkuriant istorinių tiltų išvaizdą būtina suprasti, kad tikrasis paveldas slypi ne pačiame spalvos įspūdyje, o dažų sudėtyje ir jų sluoksniavimo technologijoje. Autentiškumą lemia tai, kaip tie dažai buvo pagaminti, kokie pigmentai naudoti, kokiu būdu sluoksniai dengti ir kokias antikorozines savybes jie suteikė konstrukcijai. Spalva šiuo atveju tėra galutinis cheminio proceso rezultatas, o ne paveldo objektas savaime. Todėl, kalbant apie tokio laikotarpio tiltų konservavimą ar rekonstrukciją, svarbu pirmiausia atsigręžti į techninę istoriją, grindžiamą vokiškais šaltiniais, ir tik tuomet diskutuoti apie atspalvius, kurie šiandien įgauna emocinę reikšmę vietos bendruomenei.

Galima sutikti dėl pilkos spalvos sugrąžinimo tiltui tuo atveju, jei panaudoti autentišką dažymo technologiją ir dažų cheminę sudėtį – tuomet akivaizdžiai saugotume paveldą. Bet jei dažysime šiandienos technologijomis ir dažais, kurie nėra paveldas, todėl turime pilną teisę iš naujo diskutuoti, kokios spalvos norime. Galų gale, klumpės taip pat yra mūsų tautinis paveldas, bet nė vieno eksperto nemačiau jų nešiojant...