Kaukių balius kilmingajame Šilokarčemos dvare uždarė Hugo Šojaus metus

Gruodžio 6-osios vakarą dvaro salės prisipildė elegancijos, muzikos ir lengvos intrigos. Į konferencijų centrą rinkosi svečiai, pasidabinę šventinėmis kaukėmis, – tarsi laikas būtų atslinkęs atgal, į tuos amžius, kai kilmingieji čia rengdavo puotas ir kultūrinius vakarus.

Renginio pradžioje susirinkusiuosius pasveikino Šilutės rajono savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis. Jis pabrėžė, kokia didelė yra Hugo Šojaus dovana Šilutei – ne tik dvaras ar sukauptos kolekcijos, bet ir kultūrinio gyvenimo tradicija, gyvuojanti iki šių dienų. Šilutę taip pat sveikino Seimo pirmininko pavaduotoja Daiva Žebelienė, akcentuodama šių metų svarbą ir džiugindama mintimi, kad tokie renginiai padeda iš naujo atrasti miesto istoriją bei ją gyvai išgyventi.

Vakaro programą kūrė garsūs atlikėjai ir miestui artimi kolektyvai.

Scenoje skambėjo operos solisto Vaido Vyšniausko balsas – galingas, sodrus, pripildantis salę klasikinio didingumo. Jį lydėjo pianistas Vytautas Lukočius, kurio meistriškas fortepijono skambesys kūrė ypatingą atmosferą, tarsi perkeliančią į XX a. pradžios salonų kultūrą.

Šiltu žodžiu ir literatūrinėmis improvizacijomis renginį pynė vedėja ir skaitovė Rita Juodelienė, subtiliai sujungusi muziką, istoriją ir vakaro nuotaiką. Savo pasirodymu renginį praturtino Šilutės kamerinio dramos teatro aktoriai, įnešę teatrinės elegancijos.

Kaukių baliaus akcentas – patys dalyviai. Kiekviena kaukė pasakojo savą istoriją: vienos žėrėjo prabanga, kitos – kūrybiškumu ar humoru. Šventinė paslapties aura dvaro erdves pavertė tikra žiemos elegancijos scena.

Po koncertinės programos svečių laukė vaišės ir laikas bendravimui. Čia, jaukesnėje vakaro dalyje, skambėjo juokas, pokalbiai ir pasidalijimai įspūdžiais apie praėjusius metus, kupinus renginių, skirtų Hugo Šojui.

Šis kaukių vakaras tapo ne tik metų ciklo pabaiga, bet ir gražia duokle žmogui, kurio vardas Šilutėje išliko gyvas per kultūrą, istoriją ir bendruomenės tradicijas. Hugo Šojus vėl suvienijo šilutiškius – šįkart po kaukėmis, bet su ta pačia pagarba miesto praeičiai ir jo kultūriniam paveldui. Dalyvių įspūdžiai apie šį vakarą suteikė vilties, kad toks renginys gali tapti tradiciniu kalėdiniu renginiu.