Išmokos augs, bet ar tai iš tiesų reiškia augimą?

Šiemet pažadas skamba panašiai – socialinės išmokos augs vidutiniškai penkiais–šešiais procentais. Popieriuje tai atrodo kaip nuoseklus, apgalvotas sprendimas. Tačiau gyvenimas, kaip įprasta, neskaito dokumentų. Jame vyrauja kitokie dėsniai, kuriuose manipuliacijos skaičiais ištirpsta kaip sniegas.

Keistas pinigas

Pradėkime nuo pagrindo, nuo to skaičiaus, nuo kurio išsiskleidžia visa sistema. Bazinė socialinė išmoka nuo Naujųjų didėja nuo 70 iki 74 eurų. Keturi eurai. Būtent nuo šio dydžio skaičiuojami vaiko pinigai, vienkartinės išmokos, dalis kompensacijų. Tai tarsi pamatas, kuris pakeliamas keliais centimetrais, ir kartu pakyla visas namas. Teoriškai – taip ir yra.

Vaiko pinigai kitąmet sieks apie 129–130 eurų per mėnesį, kai dabar sudaro kiek daugiau nei 122. Skirtumas – maždaug septyni eurai. Šeimoms, kurios augina tris ir daugiau vaikų, taip pat nepasiturinčioms ar auginančioms vaiką su negalia, bendra suma su papildoma išmoka didėja nuo maždaug 195 iki 205–206 eurų. Vienuolika eurų. Tai jau šis tas, bet vis tiek dar ne tas skaičius, kuris leistų atsikvėpti.

Septyni eurai yra labai keistas pinigas. Jis per mažas, kad pakeistų sprendimus, bet pakankamas, kad apie jį būtų kalbama. Jis egzistuoja tarp „nieko“ ir „kažko“. Regionuose tie septyni eurai kartais reiškia realų dalyką – papildomą vaistų pakuotę, dalį mokyklinių išlaidų, galimybę ne taip griežtai skaičiuoti centus. Bet lygiai taip pat dažnai jie tiesiog ištirpsta bendrame kainų fone, net nespėjus pajusti, kad jų apskritai buvo.

Riba taip pat tolsta?

Toliau eina vienkartinė išmoka gimus vaikui. Ji didėja nuo 770 iki maždaug 814 eurų, o nuo vasaros peržengs tūkstančio eurų ribą. Skaičius, kuris atrodo solidžiai politinių pažadų šūkiuose. Tačiau vaikai gimsta ne pagal šūkius. Jie gimsta su labai konkrečiais poreikiais, kurie atsiranda ne birželį ir ne „nuo įsigaliojimo datos“. Vežimėlis, lovelė, drabužiai, sauskelnės – visa tai kainuoja dabar. Todėl ši išmoka, nors ir didesnė nei anksčiau, dažnai yra ne pagalba į priekį, o bandymas pasivyti jau patirtas išlaidas. Žinant, kad pastaruoju metu demografinė padėtis Lietuvoje yra ne pačioje geriausioje vystymosi formoje, su tokiais kosmetiniais „patepliojimais“ tikėtis rodiklių krypties pokyčių tiesiog neverta.

Šalpos pensijų bazė didėja nuo 248 iki 261 euro. Priklausomai nuo išmokos rūšies, tai reiškia nuo šešių iki beveik trisdešimties eurų daugiau per mėnesį. Čia skaičiai jau labiau apčiuopiami. Žmogui, kuris gyvena iš labai ribotų pajamų, trisdešimt eurų gali reikšti skirtumą tarp „užteks“ ir „reikės skolintis“. Tačiau net ir šioje vietoje augimas nėra vienodas. Vieni pajus, kiti – beveik ne. Sistema visada kelia visus kartu, bet realybėje kiekvienas stovi ant skirtingo laiptelio.

Kyla ir valstybės remiamų pajamų riba – nuo 221 iki 233 eurų. Tai vienas svarbiausių skaičių, nors apie jį kalbama mažiausiai. Būtent jis sprendžia, ar žmogus apskritai patenka į paramos sistemą. Pakėlus ribą, dalis gyventojų pagaliau „įtelpa“. Tačiau tuo pat metu kainos jau būna paaugusios tiek, kad tas įtilpimas dažnai nereiškia realaus palengvėjimo. Tai labiau primena judantį takelį – žengi į priekį, bet grindys juda kartu su tavimi.

Kaštai augs daugiau?

Kol viena pusė kalba apie augimą, kita pusė gyvena sąskaitomis. Nuo Naujųjų brangsta šildymas – lengvatinis pridėtinės vertės mokesčio tarifas nebetaikomas, ir tai daugiabučiuose pasijaus ne simboliškai. Ne keliais eurais, o dešimtimis. Žiemos mėnesiais šildymo kaštai tampa pagrindine išlaidų eilute, kuri nesiderina ir nelaukia.

Elektra taip pat brangsta. Dieninis tarifas kyla keliais centais už kilovatvalandę. Atrodo smulkmena, kol nepradedi skaičiuoti mėnesio pabaigoje. Net ir taupantys namų ūkiai moka daugiau vien todėl, kad bazė pakilo. Tai nėra pasirinkimo klausimas. Tai fonas, kuriame gyveni.

Degalai brangsta dar akivaizdžiau. Benzino litras gali kainuoti 3–7 centais daugiau, dyzelinas – 4–11 centų brangiau. Rajonuose tai ne teorija. Automobilis čia nėra komforto dalykas. Tai ryšys su darbu, gydytoju, parduotuve. Papildomi 15–30 eurų per mėnesį kurui labai greitai panaikina bet kokį vaiko pinigų padidėjimo efektą. O jei dar pradėtume gilintis į automobilių taršos mažinimą, suprastume, kad šiandien lengviau būti Sančo Pansa vaidmenyje, kovojant su vėjo malūnais.

Kas laukia parduotuvėse?

Kai brangsta kuras, brangsta logistika, o kai brangsta logistika, maistas niekada nelieka nuošaly. Todėl visi tie „vaiko pinigai padidėjo 7 eurais“ labai greitai susitinka su brangesniu krepšeliu, kuriame kainą kelia ne tik prekių savikaina, bet ir elektra, šildymas, pervežimas. Čia nereikia didelių dramatizmų – užtenka suprasti mechaniką: išmokos kyla, bet kainoms suteikiama labai patogi priežastis kilti kartu.

Prie viso to prisideda ir nauji ar padidinti akcizai, kurie turi ne tik „žalingų įpročių“ moralę, bet ir labai aiškią aritmetiką. Atsiranda apmokestinimas saldintiems nealkoholiniams gėrimams, ir net skaičiuojama, kad litras limonado gali brangti maždaug 9–25 centais, priklausomai nuo sudėties. Tai smulkmena iki tol, kol ji tampa dar viena eilute kasdienio pirkimo kvite.

Parduotuvėse kainos kyla nuosekliai, be didelių šuolių, bet pastoviai. Po kelis centus. Po keliasdešimt per metus. Ir tada atsiranda tas jausmas, kad krepšelis lyg ir tas pats, bet kažkodėl visada kainuoja daugiau. Tad jau atėjusiais metais, padidėjus minimaliam atlyginimui, taip pat jau minėtoms išmokoms, kartu su energetinių išteklių ir kuro kainų kilimu neabejotinai bus pagrindo didiesiems prekybos tinklams be gailesčio padidinti kainas ir, tikėtina, ne savo pelnų maržos mažinimo linkme.

Tuo pat metu brangsta ir draudimas – ne dėl oro, o dėl naujo papildomo apmokestinimo ne gyvybės draudimo sutartims. Ten, kur žmogus įpratęs mokėti „metams į priekį ir pamiršti“, atsiranda papildomi 10 procentų, o tai reiškia, kad daliai šeimų draudimas tampa dar vienu dalyku, kurį pradedi „peržiūrėti“, o ne tiesiog turėti.

Kaip reaguos būsto rinka?

Ir tada prieiname prie nekilnojamojo turto temos, kuri kai kam iki šiol atrodė tokia tolima, kaip „mokesčiai milijonieriams“, kol staiga paaiškėja, kad riba ir tarifai turi savybę slinkti. Pirmasis būstas apmokestinamas virš tam tikros aukštos vertės, tačiau antram ir paskesniam turtui atsiranda progresiniai tarifai nuo 50 tūkstančių eurų mokestinės vertės, didėjant laipteliais iki 1 procento, o jei mokestis iki 5 eurų – jo net nereikės mokėti. Apleistam turtui numatyti 1–5 procentų tarifai, o komerciniam turtui daug kur lieka savivaldybių nustatomas intervalas. Čia svarbiausia ne viena eilutė, o principas: turėti turtą tampa brangiau, o laikyti antrą būstą „dėl viso pikto“ – dar brangiau.

Kai turtą turėti kainuoja daugiau, rinka niekada nepalieka to savininko sąskaitoje – ji perkelia į nuomą ir kainas. Todėl nuomos kainoms atsiranda dar viena „logiška“ priežastis kilti, o nekilnojamojo turto kainos bent jau teoriškai turėtų augti lėčiau, nes išlaikymas brangsta. Praktikoje tai dažniausiai reiškia ne stebuklingą pigimą, o tiesiog naują balansą: geresni, efektyvesni būstai laikosi, prastesni – darosi sunkiau parduodami, o nuomotojai „indeksuoja“ nuomą taip, kaip moka.

Galiausiai visa tai vyksta fone, kuriame pajamų apmokestinimas darosi labiau progresinis. Nuo Naujųjų įsigalioja trys tarifai – 20, 25 ir 32 procentai, taikomi metinėms apmokestinamosioms pajamoms pagal nustatytas ribas. Daugumai tai skambės kaip „čia ne man“, kol nepradeda kilti atlyginimai, premijos ar papildomos pajamos, kurios iš viršaus atrodo kaip pažanga, o apačioje kartais virsta nuostaba, kodėl „į rankas“ nebe taip džiugu. Perskaičiavus nekilnojamojo turto vertes, neišvengiamai atsiras daugiau šio mokesčio mokėtojų. Tai reiškia ne tik nekilnojamojo turto vieneto kainos augimą. Pirmiausia šio mokesčio pasekmės pasirodys būsto nuomos rinkoje. Jau dabar tenka girdėti apie tai, kad nuo Naujųjų metų pradžios kai kur keliama būsto nuomos kaina. Taigi tokie nekilnojamojo turto mokesčiai persikels ant galutinio vartotojo pečių.

Reali pagalba ar...?

Ir čia išmokų augimas pradeda atrodyti kitaip. Ne kaip sprendimas, o kaip amortizatorius. Jis nesprendžia problemų, jis tik neleidžia joms tapti dar aštresnėms. Galbūt be šio augimo būtų blogiau – tikėtina. Tačiau klausimas lieka: ar tai augimas, ar tik bandymas išlaikyti tą pačią vietą, kol aplinkui viskas brangsta?

Šis klausimas neturi vieno atsakymo. Vieniems išmokų padidėjimas bus reali pagalba. Kitiems – tik dar vienas skaičius, kuris pradingsta sąskaitose. O daugumai tai bus dar vieni metai, kai gyvenimas brangsta greičiau nei jis gerėja.

Todėl, kai sakoma, kad išmokos augs, svarbiausia ne tai, kiek jos augs procentais. Svarbiausia – ar po visų mokėjimų mėnesio pabaigoje lieka daugiau nei pernai. Jei lieka, vadinasi, kažkas pasikeitė. Jei ne – vadinasi, skaičiai tiesiog persidėliojo, o gyvenimas liko ten pat.