Kokią žinią meras siunčia Šilutės gyventojams?

Tačiau už oficialių skaičių, investicijų lentelių ir įgyvendintų projektų slypi ir kitos temos – tos, kurios neretai netelpa į ataskaitų skaidres. Gyventojams rūpi ne tik milijoninės sumos ar asfaltuotų kelių kilometrai. Jie domisi ar sporto įstaigoje bus reali vadyba, ar tik formali darbo vieta Kodėl griūvantys pastatai vis dar stovi miesto centre? Kokios spalvos sugrįš tiltas? Ir ar smulkusis verslas nebus dar labiau prispaustas naujais mokesčiais?

Nepaisydamas įtempto grafiko, meras rado laiko pokalbiui su „Šilokarčemos“ laikraščiu. Šiame interviu – ne tik apie tai, kas parašyta ataskaitose, bet ir apie tai, kas kelia daugiausia diskusijų tarp gyventojų. Atviri atsakymai, aiškios pozicijos ir temos, kurių nepavyksta apeiti.

Kalbamės apie tai, kas šiandien iš tiesų svarbu Šilutei.

- Pradėkim nuo Viešosios įstaigos“ Šilutės sportas“.Skaitytojus domina situacija su įstaigos vadovu. Jau matėme viešose šaltiniuose, kad naujas vadovas dirba. Pamario sporto bendruomenėje, užkulisiuose keliama daug įvairių klausimų dėl darbo laiko, vadovavimo ir darbų suderinimo. Tai kokia iš tiesų yra darbo sutartis, koks numatytas darbo laikas?

- Iš tiesų konkursas įvyko, darbo sutartis yra pasirašyta, nustatytas darbo grafikas – nuo aštuonių ryto iki septynioliktos valandos.

Tačiau tai nereiškia, kad vadovas turi sėdėti kabinete ir tik formaliai dirbti. Kaip ir minėjau, buvome susitikę du kartus ir aptarėme lūkesčius. Vadovas turi administruoti ne tik žmogiškuosius išteklius – personalą, bet ir prižiūrėti bazę, rūpintis jos būkle, ieškoti rėmėjų, stiprinti ryšius su kitomis bendruomenėmis. Taip pat kalbėjome apie galimas naujas iniciatyvas – pavyzdžiui, moterų krepšinio komandos steigimą, dalyvavimą varžybose, bendradarbiavimą su futbolo atstovais ir federacija.

Visa tai aptarėme išsamiai. Suprantu, kad galėjo atsirasti įvairių gandų ar nuogąstavimų, nes jis dirba privačiame sektoriuje, net trijose įmonėse, todėl galėjo susidaryti įspūdis, kad čia jo darbas bus kitoks – galbūt labiau susijęs su sėdėjimu kabinete. Tačiau tikrai ne. Niekas nesitiki, kad nuo aštuntos iki septynioliktos valandos jis tiesiog bus darbo vietoje be realaus rezultato. Svarbiausia – kad vyktų darbas, kad būtų kontroliuojami procesai.

Svarbu, kad personalas jaustų vadybą, kryptį, kad atsirastų iniciatyvų ir naujovių, kurių iki šiol trūko. Manau, kad šiuo klausimu mes susikalbėjome ir supratome vieni kitus. Toliau jau viskas priklausys nuo darbo rezultatų.

Tikrai šiuo klausimu mes susikalbėjome. Artimiausiu metu planuojame jį pakviesti į susitikimą su tarybos nariais. Greičiausiai tą susitikimą organizuosiu prieš tarybos posėdį – vasario dvidešimt šeštą dieną, maždaug valandą iki posėdžio pradžios.

Noriu, kad tarybos nariai turėtų galimybę tiesiogiai su juo pasikalbėti ir išgirsti jo matymą. Man svarbu sužinoti, kokia yra jo vadybinė strategija, kaip jis apskritai mato Šilutės sporto viešąją įstaigą, jos veiklą, kryptį ir galimas permainas.

- Norėjau paklausti dėl tarybos nario Žygimanto Kurliansko galimų pažeidimų. Jų esmė – kad jis galėjo neteisėtai gauti atlygį iš biudžetinės įstaigos, kai dvejus metus komiteto posėdžiuose dalyvavo tik nuotoliniu būdu. Turime neoficialios informacijos, kad buvo atliekamas tyrimas ir galbūt padarytos neigiamos išvados. Jeigu jis būtų pripažintas padaręs pažeidimus ir gautų drausminę nuobaudą, kokia būtų jo politinė atsakomybė, atsižvelgiant į jo politinę veiklą?

- Taip, iš tiesų buvau gavęs informaciją apie kreipimąsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją dėl galimai darbo metu atliekamų papildomų veiklų. Buvo atkreiptas dėmesys, kad socialiniuose tinkluose skelbiami įvairūs atsiliepimai, straipsniai ir kita informacija, todėl kilo klausimų, ar tai nebuvo daroma darbo metu.

Vėliau gavau atsakymą, kad Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsisakė pradėti tyrimą.

Reikia pabrėžti, kad savivaldybė neturi jokių teisinių instrumentų daryti įtaką kitos įstaigos veiklai. Tai yra pačios įstaigos vadovo ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsakomybė, nes ministerija yra šios įstaigos steigėja ir šimtu procentų jos valdytoja. Jeigu tokie faktai būtų nustatyti, būtent jie turėtų priimti atitinkamus sprendimus.

Kalbant apie politinę atsakomybę, situacija būtų kitokia tik tuo atveju, jeigu būtų aiškiai konstatuota, kad buvo pažeista darbo drausmė – pavyzdžiui, kad asmuo nebūdavo darbo vietoje ar kitaip nevykdė savo pareigų. Tokiu atveju klausimas galėtų būti svarstomas kitaip, mes kreiptumėmės į teisininkus ir vertintume aplinkybes.

Tačiau šiuo metu tokios informacijos neturime. Dėl šios situacijos nesikreipėme nei į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, nei atskirai bendravome su įstaigos vadovybe.

- Kokios spalvos grįš tiltas?

- Sausio pradžioje parašiau oficialų raštą, kurį išsiuntėme darbų užsakovui – „VIA Lietuva“. Taip pat kreipėmės į Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyrių su prašymu svarstyti galimybę tiltą perdažyti arba restauruoti geltona spalva.

Rašte išdėstėme motyvus: tai yra bendruomenės noras, per laiką susiformavusi nuomonė, kad šis tiltas tapo savotišku simboliu. Be to, manytume, kad būtų gražu ir prasminga, jei tarp istorinių tiltų vienas iš jų būtų geltonas – kaip išskirtinis akcentas ir simbolis.

Kol kas atsakymo negavome, nors jau praėjo maždaug mėnuo. Artimiausiu metu bandysime pasiteirauti žodžiu arba telefonu. Kiek žinau, anksčiau Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyriaus specialistai nebuvo kategoriškai nusiteikę, kad tiltas būtinai turi būti pilkos spalvos. Juk ir geltona spalva istoriškai yra vertinga, kaip ir pilka.

Tokią nuomonę išsako ir bendruomenė. Aš pats taip pat išsakiau poziciją, kad tiltas galėtų būti geltonas.

- Tęsiant kultūros paveldo temą, negaliu nepaliesti istorinių pastatų išsaugojimo ir priežiūros klausimo. Paskutiniame tarybos posėdyje buvo priimti sprendimai dėl paramos gyventojams tokio nekilnojamojo turto tvarkymui. Tačiau noriu paklausti, kokių priemonių turi savivaldybė, kad nenyktų tokie pastatai, kaip šalia savivaldybės esantis prieš trisdešimt metų sudegęs ir iki šiol netvarkomas objektas, kuris palaipsniui griūna. Ar yra galimybių įpareigoti savininką, o gal net perimti pastatą ir grąžinti valstybei?

- Priemonės, kurias šiuo metu turime, yra gana menkos ir daro labai nedidelę įtaką. Viena iš jų – galimybė apleistam nekilnojamajam turtui taikyti padidintą mokestį. Iki šiol jis siekė tris procentus.

Pagal naują Vyriausybės pateiktą ir Seimo priimtą įstatymo pakeitimą, maksimalus tarifas gali būti padidintas iki penkių procentų. Tačiau toks sprendimas mūsų netenkina. Tiek Savivaldybių asociacija, tiek mūsų savivaldybė siūlė neriboti šio mokesčio arba bent jau nenustatyti vadinamųjų „lubų“.

Problema ta, kad daugelis apleistų pastatų yra faktiškai bevertės būklės – likusios tik sienos. Tokiu atveju jų mokestinė vertė labai maža, tarkime, du ar net dešimt tūkstančių eurų. Jei nuo dešimties tūkstančių eurų taikomas penkių procentų tarifas, tai sudaro vos penkiasdešimt eurų per metus. Tokia suma savininko realiai nemotyvuoja imtis veiksmų.

Jeigu savivaldybės taryba galėtų nustatyti didesnį tarifą, pavyzdžiui, dvidešimt ar trisdešimt procentų, situacija būtų visai kitokia – atsirastų realus finansinis spaudimas tvarkyti ar kitaip spręsti apleisto turto klausimą.

Šiandien su apleistais pastatais susiduriame su rimtomis problemomis, ir dabartinis įstatymo pakeitimas, priimtas šios kadencijos Seime, jų iš esmės neišspręs.

Tą mes ir įvardijome. Reikėjo palikti laisvę kiekvienai savivaldybei, tarybai nustatyti tą maksimalų apleistam turtui mokestį.

Esama tvarka realiai nepadeda inicijuoti turto perėmimo. O savivaldybė neturi tiesioginių galimybių perimti tokį objektą savo žinion. O jeigu privatus savininkas turto neprižiūri, tuomet prasideda sudėtingos procedūros. Norint perimti turtą, reikalingas teismo procesas, įvairių dokumentų ir pažymų pateikimas. Dažnai savininkas teismui pateikia argumentus, kad jis esą ruošiasi projektuoti, tvarkyti objektą ar jau yra pradėjęs tam tikras procedūras.

Todėl dėl neprižiūrimo turto mes esame priėmę nuostatą: jei anksčiau pakakdavo pateikti sutartį su projektuotoju ir tai jau būdavo laikoma veiklos ženklu, dabar vertiname griežčiau. Jei trejus metus kalbama apie projektavimą, tačiau nėra parengto techninio projekto, tokį objektą tiesiog traktuojame kaip apleistą turtą.

Vis dėlto problema buvo, yra ir, tikėtina, dar ilgai išliks, nes įstatymai riboja savivaldybės galimybes realiai paskatinti savininką imtis veiksmų. Savininko atsakomybė yra aiški, tačiau mūsų įrankiai šioje situacijoje išlieka gana riboti.

- Šiemet atėjo išskirtinė žiema – šalta, su nemažu sniego kiekiu. Kaip seniūnijos tvarkosi su kelių valymu? Neseniai Inkakliuose greitosios pagalbos automobilis buvo užklimpęs ir prireikė kviesti gelbėtojus. Ar seniūnai susitvarko? Ar pakanka lėšų?

- Seniūnijos su situacija tikrai susitvarko, lėšų pakanka, nes už darbus moka ne seniūnai, o savivaldybė. Seniūnai turi sukaupę patirties, o ir naujai atėję vadovai jau yra įsivažiavę. Dar spalio mėnesį jie sudaro sutartis su ūkininkais, kad žiemos metu prireikus galėtų nedelsdami organizuoti sniego valymą.

Pats seniūnas sprendžia, kada kviesti pagalbą. Jeigu naktį gausiai pasninga ar prasideda pūga, jis skambina ūkininkams ir organizuoja kelių valymą. Pirmiausia užtikrinamas vaikų pavėžėjimas į mokyklas. Vėliau, kai situacija stabilizuojasi, valomi kiti keliai ir keliukai gyventojams. Žinoma, pasitaiko įvairių atvejų. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę per vieną naktį stipriai pustė, ir kai kur keliai buvo netikėtai užpustyti.

Seniūnai patys pripažino, kad vietomis sniegas susikaupė labiau, nei buvo galima tikėtis. Kadyčių pusėje buvo atvejis, kai autobusiukas įklimpo sniege, tačiau tai pavieniai incidentai.

Kelių valymui lėšos yra numatytos savivaldybės biudžete, todėl seniūnai turi visas galimybes organizuoti darbus – tiek naudodami savo techniką, tiek pasitelkdami ūkininkus. Iki vasario mėnesio finansavimas paprastai būna pakankamas, nors sausio pabaigoje situacija gali skirtis priklausomai nuo oro sąlygų.

Vienos seniūnijos jau yra išleidusios apie penkiasdešimt tūkstančių eurų, kitos – apie trisdešimt tūkstančių sniego valymui, mažesnės seniūnijos – dar mažiau. Kai kur papildomai prireikė šešių ar septynių tūkstančių eurų.

Taigi sąlygos keliams valyti yra sudarytos, ir šiuo klausimu priekaištų neturime.

- Pastaruoju metu visoje Lietuvoje daug diskutuojama apie smulkiojo verslo formas ir individualią veiklą. Seime teikiami siūlymai keisti verslo formas, peržiūrėti jų reglamentavimą bei mokesčių sistemą, taip pat keliamas klausimas dėl mažųjų bendrijų veiklos modelio. Kaip jūs vertinate šiuos pokyčius? Ar, jūsų nuomone, reikėtų griežtinti smulkiojo verslo reguliavimą – keisti jo formas ir didinti mokesčius, ar vis dėlto reikėtų sudaryti palankesnes sąlygas šiam sektoriui veikti?

- Ne, tikrai nesutinku su sprendimu didinti individualios veiklos liudijimų mokesčius. Jau buvo atėję ir menų kolektyvų vadovai, dirbantys su verslo liudijimais, nes jiems padidėję mokesčiai kelia realų klausimą – ar apskritai verta tęsti veiklą su kolektyvais. Tokiu atveju lieka tik vienas kelias – didinti paslaugų kainas.

Nesuprantu, kodėl buvo nuspręsta būtent dabar spausti smulkųjį verslą. Valstybei tai nėra reikšmingos pajamos. Daug svarbiau tai, kad žmonės yra užimti – jie nesikreipia į Užimtumo tarnybą, negauna pašalpų, o patys kuria sau darbo vietas ir vykdo veiklą su verslo liudijimais. Žinoma, piktnaudžiavimo atvejų gali pasitaikyti, bet jų bus bet kurioje srityje – visi žmonės nėra vienodi.

Vertindamas situaciją žiūriu ir per savivaldybės finansų prizmę. Pajamos iš individualios veiklos liudijimų – vadinamųjų „patentų“ – nėra didelės nei valstybei, nei savivaldybei. Mūsų pagrindinės biudžeto įplaukos yra gyventojų pajamų mokestis, kurį moka įmonėse ir įstaigose dirbantys žmonės. Šie mokesčiai tik nežymiai papildo biudžetą, tačiau jų esmė yra kita – žmogus yra užimtas ir pats susikūręs darbo vietą.

Tai reiškia, kad savivaldybei nereikia mokėti socialinių pašalpų, o Užimtumo tarnybai – rūpintis papildomu bedarbiu.

Šioje diskusijoje kalba vis dažniau krypsta ne tik į verslo liudijimus, bet ir į mažosios bendrijos formą. Mažoji bendrija iš esmės veikia panašiai kaip UAB, tik gali turėti ne daugiau kaip dešimt darbuotojų. Ten taip pat mokami atlyginimai ir visi mokesčiai.

Todėl kyla klausimas, ar sprendimai dėl mokesčių didinimo buvo pakankamai racionaliai apsvarstyti. Mano vertinimu, šiuo atveju sprendimas nėra racionalus.