Snieguota žiema atskleidė institucijų koordinavimo spragas

Sniego kalnai centre

Nors jau pavasaris pilnumu alsuoja ir, kaip rašė Kristijonas Donelaitis, „saulelė vėl atkopdama budina svietą ir šaltos žiemos triūsus pargriaudama juokias“, tačiau yra dalykų, kurių iš atminties taip greitai neištrinsi. Šią žiemą pagrindinėje Šilutės gatvėje – Lietuvininkų – iškilo tikri sniego kalnai. Ne šiaip pusnys, o ištisos sangrūdos, siaurinusios važiuojamąją dalį ir ribojusios matomumą tiek vairuotojams, tiek pėstiesiems. Nors Šilutės seniūnija iš miesto vežė sniego perteklių ir stengėsi palengvinti eismą kitose vietose, pagrindinėje miesto arterijoje tokie darbai nevyko. Ir ne todėl, kad niekas nematė problemos. Tiesiog atsirado seniai pažįstamas klausimas – kas už tai atsakingas?

Ne mūsų kelias

Šilutės seniūnijoje paaiškinta paprastai: Lietuvininkų gatvė nėra tik miesto gatvė. Ji yra valstybinės reikšmės kelio Nr. 165 Šilalė–Šilutė atkarpa, todėl jos priežiūra patenka į akcinės bendrovės „Via Lietuva“ veiklos ribas. Seniūno pavaduotojas Andrius Limba teigė, kad seniūnija domėjosi šio kelio valymu ir sniego išvežimu, tačiau atsakymas buvęs aiškus – sniego išvežimui finansavimas nenumatytas.

Atsakomybės pingpongas

Savo ruožtu redakcija paklausimą išsiuntė bendrovei „Via Lietuva“. Bendrovės atstovas Vytenis Radžiūnas atsakė, kad pagal sutartį su „Via Lietuva“ už kokybišką valstybinės reikšmės kelių priežiūrą atsakinga bendrovė „Kelių priežiūra“, todėl atsakymų į klausimus pasiūlyta kreiptis į jos komunikacijos skyrių.

Paklausus AB „Kelių priežiūra“ komunikacijos skyriaus, atsakymo teko laukti beveik dvi savaites. Galiausiai gautame komentare atsiprašyta eismo dalyvių už galėjusius kilti nepatogumus ir paaiškinta, kad susikaupusios sniego sangrūdos bei susiaurėjusi važiuojamoji dalis natūraliai apsunkina judėjimą ir matomumą intensyvaus eismo vietose. Taip pat nurodyta, kad situacija Lietuvininkų gatvėje bendrovei yra žinoma, o kelio būklė vertinama pagal galiojančius žiemos priežiūros normatyvus.

AB „Kelių priežiūra“ šioje Šilutės miesto vietoje atlieka valstybinės reikšmės kelio Nr. 165 (Šilalė–Šilutė) žiemos priežiūrą. Šiam keliui priskirtas III kelių priežiūros lygis, todėl užtikrinamas važiuojamosios dalies valymas, barstymas ir eismo saugumas. Tačiau sniego sankaupų išvežimas – tai jau kitas klausimas. Pasak bendrovės, sniego kalnų transportavimas iš kelkraščio ir šalikelės miesto teritorijoje pagal galiojančią tvarką priklauso savivaldybės kompetencijai.

Savivaldybė nesutinka

Su tokia pozicija nesutinka Šilutės rajono savivaldybės administracijos direktorius Andrius Jurkus. Jo nuomone, kelio prižiūrėtojas neturėtų dalies darbų, susijusių su kelio priežiūra, nukreipti savivaldybei.

„Jei nuvalo sniegą nuo kelio, tai turėtų ir kelkraštį sutvarkyti, ir nuvežti sniego perteklių“, – savo poziciją dėsto administracijos direktorius.

Salelių „nauda“

Tačiau tai dar ne viskas. Šią žiemą išryškėjo ir kita problema, apie kurią iki tol buvo kalbama gerokai mažiau. Dar prieš žiemą Lietuvininkų gatvėje buvo pradėti saugumo salelių įrengimo darbai, tačiau jie taip ir liko neužbaigti. Rezultatas – eismas tik dar labiau apsunkintas, o saugumo nei pėstiesiems, nei vairuotojams nuo to nė kiek daugiau neatsirado.

Priešingai – salelės tik prailgino nenuvalomus gatvės ruožus ir dar labiau padidino sniego sankaupas. Sniego kalnai aplink jas ribojo matomumą tiek vairuotojams, tiek pėstiesiems. Akivaizdu ir tai, kad tokių salelių jokia technika lengvai nenuvalys – aplink jas tik formuosis naujos pusnys.

Tuomet kyla natūralus klausimas: kas jas valys? Savivaldybė, kaip teigia kelininkai? O ar šis klausimas apskritai buvo derintas su savivaldybe?

Šilutės rajono meras Vytautas Laurinaitis ne kartą žiniasklaidai yra sakęs, kad valstybinės reikšmės kelių tvarkymo darbai su savivaldybe nederinami, nors kalbama apie miesto gatves. Taigi sprendimai priimami, projektai rengiami, o miestui belieka gyventi su jų pasekmėmis.

Saugumo salelės prie perėjų rengiamos siekiant padidinti pėsčiųjų saugumą ir tuo pačiu sulėtinti automobilių judėjimą. Tačiau ar kas nors iš projekto rengėjų pasidomėjo, kokiu greičiu automobiliai juda Šilutėje? Jei ne piko valandomis vidutinis greitis mieste tesiekia apie 30 kilometrų per valandą, ar tikrai dar reikia papildomų kliūčių eismui?

Galbūt keli papildomi šviesoforai su mygtukais pėstiesiems pavojingiausiose perėjose ne tik užtikrintų saugesnį eismą, bet ir padėtų išvengti susidarančių kamščių?

Bet kol institucijos klaidžioja tarpusavio nesutarimų labirintuose, žeme dar vaikšto gyvi žmonės ir dar važiuoja automobiliai. O sprendimai, kurių miestui reikia šiandien, lieka tarp dokumentų ir atsirašinėjimų.

Posėdžių gvardija

Tuo pat metu dėl galimo potvynio pavojaus, kurio, beje, gali ir nebūti tokio, kokio tikėtasi, į Šilutę suvažiavo visa gvardija valdininkų. Kelias valandas diskutuota, svarstyta ir atsakinėta į žiniasklaidos klausimus.

Tačiau nuo to nei ledlaužių atsirado, nei sraigtasparnių. Tuo tarpu sniegas paprasčiausiai tirpsta, o su vandens pertekliumi gamta dažnai susitvarko pati.

Jeigu pabandytume paskaičiuoti, kiek kainavo tokios komandiruotės – kelionės į Šilutę, darbo laikas, administracinės išlaidos – susidarytų visai solidi suma. Tikėtina, net sunkiai telpanti į keturženklį skaičių.

Niekas nesako, kad potvynio problemų nereikia spręsti. Reikia. Tačiau galbūt tai galima daryti be pompastikos – atliekant būtinus darbus, priimant aiškius sprendimus ir prisiimant atsakomybę už jų įgyvendinimą. O gal tuomet greičiau atsirastų lėšų ir tam pačiam ledlaužiui, kurio nauda būtų kur kas apčiuopiamesnė nei ilgos diskusijos kabinetuose.