Šilutė įprasmino Zudermano vardą ir teatrą pakylėjo į naują etapą

Kultūrinis apsisprendimas

Šilutės kameriniam dramos teatrui suteiktas Hermano Zudermano vardas yra reikšmingas ir simbolinis sprendimas, nes juo teatras tarsi įrašomas į platesnį šio krašto kultūros pasakojimą. Nuo šiol jis vadinasi Šilutės Hermano Zudermano kameriniu dramos teatru, ir ši nauja tapatybė įgauna ne tik istorinį, bet ir meninį svorį. Teatro vardas tampa ženklu, kad įstaiga savo veiklą sieja su krašto atmintimi, Mažosios Lietuvos kultūriniu palikimu ir dramaturgijos tradicija. Tai nėra paprasta  administracinė smulkmena ar formalus pavadinimo pakeitimas. Tai aiškus ir kryptingas kultūrinis apsisprendimas, rodantis, kad Šilutė suvokia savo išskirtinumą ir nori jį įtvirtinti ne popieriuje, o gyvoje kultūros erdvėje. Teatrui suteiktas vardas įpareigoja nešti ne tik repertuarą, premjeras ar renginius, bet ir istorinę atsakomybę būti vieta, kur susitinka krašto atmintis, žodis, scena ir žmogus. Tokiu sprendimu pagerbiamas ne tik garsus rašytojas, bet ir visa erdvė, iš kurios jis kilo, todėl šis žingsnis svarbus ne vien teatrui, bet ir visai Šilutei, kuri per kultūrą dar kartą priminė, kad jos istorija turi gilias, europinio masto šaknis.

Kūrėjas, išgarsinęs pamario kraštą pasaulyje

Hermanas Zudermanas, arba Hermann Sudermann, gimė 1857 metų rugsėjo 30 dieną Macikuose, Šilutės rajone. Jis buvo vyriausias aludario Johano Zudermano, kilusio iš Nyderlandų, ir jo žmonos Dorotėjos sūnus. Būsimojo rašytojo vaikystė prabėgo Macikuose ir pačioje Šilutėje, į kurią vėliau persikėlė jo tėvai. Jis mokėsi privačioje Verdainės mokykloje, vėliau tęsė mokslus Elbingo gimnazijoje, tačiau, negaudamas iš tėvų paramos, buvo priverstas sugrįžti atgal į Šilutę. Kurį laiką dirbo Šilutės vaistinėje mokiniu, kol pagerėjus šeimos materialinei padėčiai gimnaziją baigė Tilžėje. Nuo 1875 metų studijavo istoriją, filosofiją ir literatūrą Karaliaučiaus universitete, vėliau studijas tęsė Berlyno universitete. Vertėsi mokytojavimu privačiose šeimose, dirbo redakcijose, o vėliau visiškai atsidėjo rašytojo darbui. Žinoma, kad jis bendravo su lietuvininkais, pažinojo Vydūną, o jo kūryboje atsispindėjo Klaipėdos krašto žmonės, jų likimai, jų dvasinis ir kasdienis pasaulis. Tai ir daro Zudermaną ypatingą Šilutei – jis nėra tik garsus europinio masto dramaturgas, gimęs šiame krašte. Jis yra autorius, kuris šį kraštą, jo žmones ir lietuvininkų gyvenimą perkėlė į literatūrą. Jo kūryba ir šiandien išlieka gyva – ja naudojasi filmų kūrėjai, mokslininkai, studentai, ugdymo įstaigos, etnografai, folkloro kolektyvai ir profesionalūs menininkai. Jo vardas siejamas su pasaulinio garso kūrėju, Nobelio premijos nominantu, dramaturgu, kurio kūriniai buvo leidžiami daugelyje šalių, inscenizuojami žinomuose teatruose ir kino studijose. Todėl Zudermano įamžinimas Šilutės teatrui turi ypatingą reikšmę – tai ne vien pagarba garsiam praeities žmogui, bet ir Pamario krašto kultūrinės savivokos stiprinimas. Šitaip įprasminamas Macikuose gimusio ir augusio kūrėjo vardas, o kartu išryškinama ir pati Šilutė – kaip vieta, kurioje gimė ne tik vietinės reikšmės asmenybė, bet pasaulyje vertinamas dramaturgas, rašytojas, palikęs ryškų pėdsaką literatūroje ir teatre. Ne mažiau simboliška ir tai, kad abu jo tėvai palaidoti senosiose Šilutės evangelikų liuteronų kapinėse – vadinasi, šio kūrėjo ryšys su Šilute nėra atsitiktinis ar formalus, jis įaugęs į paties krašto istoriją.

Vaidybos, poezijos ir muzikos reginys

Tarptautinės teatro dienos vakaras Šilutėje buvo gyvas, teatralizuotas kūrybinis įvykis, kuriame žiūrovai galėjo patirti teatrą įvairiomis jo formomis. Scenoje skleidėsi ne tik žodis, bet ir vaidyba, eilės, muzika, pauzė, nuotaika. Renginio metu publika regėjo aktorių vaidybą, girdėjo poeziją, kuri buvo ne mechaniškai perskaityta, o išjausta ir išnešta į salę kaip gyvas išgyvenimas. Vakaro programoje skambėjo ir autorinių dainų koncertas – dainavo Jonas Baltokas ir Daiva Plikšnienė, kviesdami žiūrovus į muzikinį dialogą, sukurtą pagal Liutauro Degėsio, Marcelijaus Martinaičio, Stasio Jonausko ir kitų lietuvių poetų tekstus. Tai buvo vakaras, kuriame teatras skleidėsi balsu, žodžiu ir tylos įtampa. Poezijos skaitymai taip pat tapo ryškia vakaro dalimi – buvo skaitomos V. Šopio, A. Šikšniaus, M. Budraičio eilės, savo kūrybą publikai skaitė ir Marijus Budraitis. Toks vakaro sumanymas leido Tarptautinę teatro dieną pažymėti ne deklaratyviai, o per meninę patirtį, per gyvą susitikimą su kūryba. Greta to žiūrovai galėjo išvysti ir Aurimo Liekio tapybos parodą „Mintys spalvomis“, kuri dar labiau praplėtė vakaro meninį lauką. Todėl ši šventė Šilutėje tapo ne tik teatro dienos paminėjimu, bet ir prasmingu naujo etapo atvėrimu – teatras pasitiko savo profesinę dieną jau su nauju vardu, kuris sujungė vietos sceną, krašto istoriją ir didelę literatūrinę atmintį.