Kas sprendžia už šilutiškius: geltonojo tilto istorija dar nesibaigė

Balandžio 15 d. Šilutės rajono savivaldybė išplatino informacinį pranešimą. Tema išties svarbi visai Šilutės bendruomenei ir jau sukėlė itin daug diskusijų – sprendžiamas Šilutės miesto geltonojo tilto spalvos likimas. Panašu, kad kol kas bendro sutarimo dar nepavyko rasti.

Paveldosauga laikosi savo

Situacija tokia: Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinis skyrius pasisako už, jų teigimu, istorinės pilkos spalvos tilto atkūrimą. Anot specialistų, istorinė analizė rodo, kad XIX a. ir XX a. pradžioje Klaipėdos regione, visoje Lietuvoje ir kitose Europos šalyse plieniniai tiltai nebuvo dažomi ryškiomis spalvomis – dažniausiai naudota pilka, laikoma vertingiausia kaip pirminė ir autentiška.

Paveldosaugos specialistai taip pat pažymi, kad pilkos spalvos tiltai buvo būdingi visam Mažosios Lietuvos regionui. Spalvinis santūrumas buvo sąmoningas sprendimas, siekiant darniai integruoti statinius į urbanistinį ir kraštovaizdinį kontekstą, hidrografinę aplinką bei istorinį miesto vaizdą. Tokie sprendiniai nėra laikytini neutraliais ar atsitiktiniais – jie sudaro regiono istorinės raiškos dalį.

Vis dėlto trečiadienio rytą paskelbtame savivaldybės pranešime teigiama, kad Šilutės rajono savivaldybė pritaria gyventojų nuomonei, jog dešimtmečius gyvavusi geltona spalva tapo neatsiejama miesto identiteto ir gyventojų emocinės atminties dalimi.

Savivalda palaiko bendruomenę

„Miesto erdvės priklauso jo žmonėms, o ne vien sausiems techniniams projektams. Pilkos spalvos pasirinkimas būtų ne kas kita, kaip viešojo intereso ignoravimas. Mes nepageidaujame eilinio, blankaus inžinerinio statinio – reikalaujame išsaugoti ryškų, susiformavusį miesto simbolį“, – sako Šilutės rajono savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis.

Mero teigimu, savivaldybės pozicija pakartotinai išsakyta oficialiame kreipimesi, skirtame tiek Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritoriniam skyriui, tiek AB „Via Lietuva“. Kreipimesi nurodoma, kad, jei nebus atsižvelgta į šį reikalavimą ir tiltas nebus paliktas geltonas, Šilutės miesto gyventojai, glaudžiai bendradarbiaudami su savivaldybe, inicijuos protesto akciją.

„Esame pasirengę ginti savo miesto veidą visomis teisinėmis ir pilietinėmis priemonėmis, kol bus pasiektas visuomenei priimtinas rezultatas“, – teigia meras.

Panašu, kad šioje istorijoje galutinis taškas dar nepadėtas, bet ir atsiranda naujų problemų.

Principinis žvilgsnis kitaip

Kultūros paveldo departamentas veikiau nori atstovėti savo principinę poziciją Šilutės tilto atžvilgiu, nei įsiklausyti į šilutiškių nuomonę. Kuo gi grindžiama tokia pozicija? Istorine analize iš atvirukų bei dažų sluoksnio ekspertize – tai vieninteliai objektyvūs duomenys, kuriuos pavyko užfiksuoti kultūros paveldo vertinimo tarybos narių išsakytais argumentais.

Subjektyvioji pusė – tai noras integruoti statinius į urbanistinį ir kraštovaizdinį kontekstą, hidrografinę aplinką bei istorinį miesto vaizdą. Anot specialistų, pilkoji spalva sudaro regiono istorinės raiškos dalį.

Šioje vietoje pirmiausia reikėtų tvirtai apsispręsti, ar siekiama išsaugoti tiltą kaip unikalų statinį su visomis jo autentiškomis konstrukcijomis ir autentiška spalva, ar labiau norima integruoti statinį į urbanistinį ir kraštovaizdinį kontekstą.

Jei pirmuoju atveju yra sudėti prioritetiniai akcentai, tuomet kyla klausimas, ar tiltas yra remontuojamas, ar restauruojamas? Redakcijos turima informacija, tiltą remontuoja statybinė bendrovė, laimėjusi darbų konkursą.

Pasak dirbančių statybininkų, tilto konstrukcijos yra ženkliai supuvusios ir daug ką reikia keisti. Jei remonto neatlieka restauratoriai, o labiausiai tikėtina, kad taip ir yra, tai koks čia autentiškumo išsaugojimas?

Tas pats ir su dažais. Jei dažys tie patys statybininkai, o dar rudenį buvo kalbama, kad dažymo procedūra bus atliekama milteliniu būdu, tai vėlgi nėra joks autentiškumo išsaugojimas.

Archeologijos mokslų daktaro Ato Žvirblio nuomone, atkuriant paveldą, pirmiausia reikėtų atsižvelgti į spalvų atkūrimo autentiškumą. Ir tuomet dažyti turėtų restauratoriai, o ne statybininkai, jei paliekama pilka spalva: „Nes kitaip čia ne autento atkūrimas, o diletantizmas“, – dalijosi mintimis archeologas.

Ar radiniai netikėti?

Prie visų spalvinių diskusijų prisidėjo ir atkasto grindinio radiniai. Prie pat tilto, nuėmus asfalto sluoksnį, rastas kuo puikiausiai išsilaikęs grindinio fragmentas.

Panašus fragmentas buvo atidengtas ir Rusnės gatvėje, ties nuvažiavimu prie upės, kur įrengta laivelių nuleidimo į vandenį aikštelė.

Darbai šiose atkarpose nevykdomi, nes laukiama Kultūros paveldo specialistų sprendimo. Koks jis ten bebūtų, vis tik galime įžvelgti atsainų požiūrį į pamario miestelio senamiestį.

Prieš pradedant statybos darbus kultūros paveldo teritorijoje privalomas archeologinių tyrinėjimų sprendimo klausimas. Kažkurioje šių darbų grandyje, matyt, mėginta susimažinti darbų kaštus ir tyrimai nebuvo atlikti.

Galimai tai leido padaryti pasinaudojant anksčiau darytais Senojo turgaus aikštės bendrais archeologiniais tyrimais, paimant mėginius iš kelių šurfų. Tikėtina, kad formaliai to pakako, tačiau praktika parodė kitaip.

Ar tik laukiamas būsimas Kultūros paveldo sprendimas nepailgins statybų termino, galime tik spėlioti ir su nerimu laukti, kad kelionės apvažiavimu gali nusitęsti neapibrėžtam laikotarpiui.