Pagėgiškis archeologas atrado XIV amžiaus kryžiuočių pilies fragmentus

Tyrimai pradėti ne nuo kasinėjimų

Surinkti duomenys – XIV amžiaus kultūrinis sluoksnis, mūrinės konstrukcijos, radinių pobūdis ir jų tarpusavio ryšiai – leidžia piliakalnio aikštelę sieti su Bajerburgo pilimi. Kaip pažymi tyrimų vadovas dr. Atas Žvirblys, kol kas nerasta nė vieno fakto, kuris šią versiją paneigtų.

Dar prieš pradedant darbus buvo nuspręsta pirmiausia įvertinti teritoriją neinvaziniais metodais. Piliakalnio aikštelėje atlikti georadaro tyrimai, kurie išryškino kelias vietas, galinčias slėpti mūrines struktūras. Tai leido pasirinkti kryptį ir išvengti atsitiktinio kasinėjimo – viena iš identifikuotų anomalijų tapo pagrindiniu tyrimų tašku.

Pirmosios perkasos – be pilies pėdsakų

Rudenį tyrimai pradėti ne piliakalnio viršuje, o žemiau, buvusio uosto teritorijoje. Čia ištirtos dvi perkasos. Jose Bayerburgo pilies pėdsakų neaptikta, tačiau rasta XVII amžiaus kultūrinio sluoksnio radinių – buitinės keramikos fragmentų, monetų. Kita perkasa, įrengta drėgnoje vietoje, taip pat nepateikė laukto rezultato – aptiktas tik plonas degėsių sluoksnis, datuotas XII–XIII amžiumi, tačiau be aiškesnio konteksto. Šie rezultatai rodė, kad paieškos kryptį teks keisti.

Lūžis piliakalnio aikštelėje

Sprendimas pereiti į piliakalnio aikštelę tapo esminiu. Būtent čia, georadaro pažymėtoje vietoje, pradėjus kasinėjimus išryškėjo tai, kas iki tol buvo tik prielaida. Perkasoje aptiktas didelis kiekis griuvenų, o praplėtus tyrimų plotą atsidengė tvarkingas akmenų grindinys. Jo struktūra, simetriškumas ir būklė leido manyti, kad tai yra ne atsitiktinis akmenų sluoksnis, o sąmoningai suformuota paviršiaus dalis.

Stratigrafija atskleidė du skirtingus laikotarpius

Tolimesnė analizė parodė aiškią sluoksnių seką. Po grindiniu esantis sluoksnis siejamas su statybos ir gyvavimo laikotarpiu, o virš jo esantis – su griovimu. Pastarajame fiksuotas gausus degėsių, plytų, čerpių ir kitų statybinių medžiagų kiekis leidžia kalbėti apie staigų sunaikinimą. Toks sluoksnių pasiskirstymas būdingas objektams, patyrusiems gaisrą ar karinį suardymą.

Radiniai ir konstrukcijos leidžia tikslinti laikotarpį

Iš statybos laikotarpio sluoksnio gauti radiniai leidžia jį datuoti XIV amžiumi – aptiktas kamanų apkalas, keramikos fragmentai. Griovimo sluoksnyje rasta daugiau nei šimtas radinių, tarp jų arbaleto strėlių antgaliai, šarvų žiedų fragmentai, gausi statybinė keramika. Papildomai aptiktas mūrinio pamato fragmentas. Plytų matmenys ir jų savybės sutampa su Vokiečių ordino statybos tradicija, o skiedinių analizė parodė skirtingą jų sudėtį – tai rodo, kad naudoti atskiri mišiniai pamatams ir antžeminėms konstrukcijoms.

Papildomi tyrimai sustiprino bendrą vaizdą

Archeobotaniniai tyrimai atskleidė molio tinko fragmentus su šiaudų įspaudais, rodančius karkasinių pastatų konstrukcijas. Zooarcheologinė medžiaga parodė, kad aptikti gyvulių kaulai – daugiausia kiaulių ir galvijų – yra stalo atliekos, o ne skerdimo vietos pėdsakai. Tai leidžia spręsti apie organizuotą gyvenimą ir erdvių pasiskirstymą teritorijoje. Pastebėta ir panašumų su kitų Vokiečių ordino vietovių medžiaga.

Bajerburgo pilis – Ordino atramos punktas Lietuvoje

XIV a. Vokiečių ordinas, siekdamas įsitvirtinti Lietuvos teritorijoje, 1337 m. pastatė Bajerburgo pilį. Ji buvo numatyta kaip svarbus karinis ir administracinis centras, netgi siejama su būsimos užkariautos Lietuvos sostinės idėja. Pilis pavadinta Bavarijos kunigaikščio Henriko garbei, o šaltiniuose jos vardas minimas įvairiomis formomis.

Pilių kaita ir karinė reikšmė

Pirmoji Bajerburgo pilis pastatyta 1337 m. ir netrukus tapo intensyvių kovų objektu. Lietuvos kariuomenė ją buvo apsupusi 22 dienas, tačiau užimti nepavyko. Vis dėlto dėl nepalankios strateginės padėties 1344 m. pilį sudegino pats Ordinas. Toje pačioje kryptimi, kiek žemiau Nemuno, pastatyta antroji pilis, kuri ilgą laiką veikė kaip karinė bazė žygiams į Lietuvą. Ji taip pat buvo puolama, bet galutinai sunaikinta tik 1384 m. Vytauto vadovaujamų pajėgų. Trečioji Bajerburgo pilis pastatyta 1387 m. buvusio Georgenburgo vietoje, tačiau jos reikšmė jau buvo mažesnė, o 1403 m. ji galutinai sunaikinta.

Strateginė reikšmė Ordino planuose

Bajerburgo pilys buvo neeilinis Ordino projektas, skirtas įtvirtinti valdžią Lietuvos teritorijoje. Pirmoji pilis buvo planuojama kaip būsimos administracinės ir religinės struktūros centras. Vėlesnės pilys jau neteko šio išskirtinio statuso, tačiau išlaikė karinę funkciją – tarnavo kaip užnugario bazės ir atramos punktai žygiams. Bajerburgo istorija rodo Ordino pastangas kurti ilgalaikę atramos sistemą Lietuvoje, kuri vis dėlto susidūrė su nuolatiniu lietuvių pasipriešinimu ir galiausiai nebuvo įgyvendinta.

Kas yra tyrimų autorius

Dr. Atas Žvirblys – archeologas, kilęs iš Pagėgių, kur prasidėjo ir jo kelias į mokslą. Gimė 1983 m. vasario 26 d. šiame mieste, čia baigė Pagėgių vidurinę mokyklą. Būtent mokykloje susiformavo jo susidomėjimas istorija ir praeities tyrinėjimais, kuris vėliau tapo profesiniu pasirinkimu.

Baigęs mokyklą, 2001 m. įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, kur studijavo archeologiją. Čia įgijo bakalauro ir magistro laipsnius, o vėliau tęsė studijas doktorantūroje, kur gilinosi į XVII–XIX a. molinių pypkių tyrimus Vilniuje ir Klaipėdoje europiniame kontekste.

Profesinėje veikloje A. Žvirblys sukaupė didelę patirtį – nuo 2010 m. archeologinius tyrimus vykdo savarankiškai ir yra dirbęs daugiau nei 70-yje objektų visoje Lietuvoje. Jo tyrimai apima tiek didžiuosius miestus, tiek mažesnes istorines vietoves, leidžiančias atskleisti miestų ir miestelių raidą bei kasdienį gyvenimą praeityje.

Be praktinių tyrimų, jis yra dirbęs muziejininku Kaišiadorių muziejuje ir Lietuvos nacionaliniame muziejuje, o 2024 m. įkūrė archeologinių tyrimų įmonę „Miestų archeologija“, kuriai vadovauja. Jis taip pat yra Lietuvos archeologijos draugijos bei tarptautinės organizacijos Académie Internationale de la Pipe narys.

Dr. A. Žvirblio moksliniai interesai apima miestų archeologiją, viduramžių ir naujųjų laikų laikotarpį, o išskirtinė jo tyrimų sritis – molinės pypkės, padedančios geriau suprasti praeities miestų kultūrą ir gyvenseną. Jo biografijoje svarbi vieta tenka Pagėgiams – miestui, kuriame užsimezgė būsimo archeologo smalsumas ir pirmieji žingsniai istorijos pažinimo link.