Marijus Budraitis: „Kiek į darbą įdedi širdies – tokia ir jo vertė“

Gimė 1971 m. rugpjūčio 20 d. Šilutėje. 1989 m. baigė Šilutės 1-ąją vidurinę mokyklą (dab. Šilutės pirmoji gimnazija). Studijavo Vilniaus universitete, bet studijų nebaigė. Porą metų, nuo 2005 m., dirbo LNK televizijoje laidos „Gera žinia“ vedėju. Ketverius metus buvo LTV laidos „Krepšinio pasaulyje“ žurnalistas, trejus metus – TV 5 (dabartinė „Lietuvos ryto TV“) NKL ir LSKL krepšinio komentatorius, vienerius metus – LTV televizijos krepšinio komentatorius. Dvejus metus dirbo Klaipėdos radijo stotyje „Bumsas“ ir Tauragės radijuje. M. Budraitis jau 25-erius metus dirba Šilutės televizijoje žurnalistu, laidų vedėju bei įvairių renginių prodiuseriu. Jis ne tik vedėjas, komentatorius, bet ir šou grupės „Disproporcija“ įkūrėjas bei vokalistas, kompaktinių diskų „O aš būsiu ryklys“, „Žuvėdra rasoje“ ir „Vėjų dainos“ autorius. M. Budraičio kūrybinis palikimas – solidus: daugiau kaip 600 dainų, sukurtų žinomiems Lietuvos atlikėjams. Už aktyvią visuomeninę veiklą M. Budraitis apdovanotas Klaipėdos apskrities garbės ženklu; už Šilutės krašto garsinimą – „Lietuvininkų vilties premija“ bei Šilutės ambasadoriaus regalijomis. M. Budraičio kūrybiniai poezijos vakarai buvo rengti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. 63 kompaktinių plokštelių bendraautoris. Šilutės žuvienės virimo čempionato sumanytojas bei rengėjas. Parašė poezijos knygą „Naktigonė“. Autorinė kompaktinė plokštelė „Teisingos žuvienės ir žvejybos dainos“ išleista 1 000 egz. tiražu. M. Budraitis yra TV filmų „Sidabrinės nendrės laureatai“, „Nepriklausomybės akto kelionė po Pamario kraštą“ kūrėjas.

- 2000-ieji tavo gyvenime buvo vadinami sprendimų metais. Kuo jie buvo ypatingi ir kokius pasirinkimus teko priimti?

- 2000-ieji buvo ypatingi tuo, kad iš principo tai yra metai, kada tu turi daryti labai rimtus pasirinkimus. Tuo metu tai buvo ir mano kilimo metai kaip renginių vedėjo. Taip, aš su Tėvynės Sąjunga buvau išrinktas į rajono tarybą. Ten praktiškai sudalyvavau gal viename ar antrame posėdyje. Kadangi dar buvo ir mano koncertinė veikla, renginiai, tai puikiai supratau, kad negaliu dalyvauti toje aktyvioje politinėje veikloje – tai tau yra mirties nuosprendis.

Kokius keturis mėnesius mes taip pabuvom, pavegetavom, jautėmės, kad jau pareina tas susikaupęs debesis dėl posėdžių nelankymo. Ir aš išėjau, atsistatydinau, o vietoje manęs, berods, atėjo Stasys Timinskas. Taip tai ir buvo sprendimų metai – ką tu turi rinktis: ar tu nori eiti į politiką, ar nori sieti savo ateitį su renginiais.

Vis tik renginiai nusvėrė dėl paprastos priežasties – finansinių dalykų. Tu negali užimti narciziškos pozicijos, tu svarstai, kas geriau tavo šeimai, kas geriau tavo gerbėjui, nes tai buvo pagrindiniai pinigai, kuriuos uždirbau.

- Kaip prisimeni to laikotarpio Šilutės krepšinį, juk tuomet buvai klubo direktoriumi ir kaip vertini dabartinę situaciją?

- Anuo metu Šilutės krepšinio komandos direktorius darė viską, kad surastų rėmėjus. Dabar bepigu – savivaldybė duoda santykinai nemažus pinigus, netgi savivaldybės įstaigos reklaminėmis sutartimis paremia tą komandą. Manau, kad tai yra labai teisinga, todėl, kad tai yra mokesčių mokėtojų pinigai ir šilutiškiai nusipelno turėti sporto komandą, kurią myli, kurią gerbia, kuri turi ilgametes tradicijas.

Anuo metu savivaldybė įmesdavo kuklų pinigų kiekį starto mokesčiui, o visa kita reikėdavo susirinkti pačiam. Tai nebuvo geras metas – tai buvo bergždžias Sizifo darbas. Šiuo metu sąlygos yra šiek tiek pasikeitusios, nors kiekvienas laikmetis turi savo žavesio, savo pliusų ir minusų.

Jeigu atsukti laiką atgal, didžiausia klaida buvo ta, kad mes nebuvome išmesti iš LKL, o buvome suspenduoti. To meto vadovai nejautė didelio noro derėtis. Man gaila ir nesuprantama, kaip Tauragė kviečiama į LKL, o Šilutė, turinti tokias tradicijas, nėra. Mes likome visos Lietuvos mastu našlaičiais su savo sporto rūmais. Ar mes turime tuos sporto rūmus, kurie talpintų bent tūkstantį žmonių, kurie galėtų ateiti į varžybas. Viso to nėra. Ir paradoksalu, čia galima mesti akmenį ir į buvusio mero Arvydo Jako daržą, kuris buvo NKL antras pagal svarbą Lietuvos nacionalinės krepšinio lygos prezidentas ir netgi būdamas prezidentu jis nesugebėjo, kad savo gimtajam kraštui ar per projektus sporto arenos klausimą kažkaip pajudinti. Žiūrėkite, mus aplenkė visi, kas netingėjo. Šiuo metu ir Pasvalys, ir Prienai, ir Jonava kur nueina? Visi ten yra. Mes, būdami vieni iš lyderių, tapome tokie, kurie veržiasi į tą nutolusį krepšinio traukinį su geromis ambicijomis, su tikrai normaliais sirgaliais. Ir va tada tu supranti, kad kažkas gal buvo ne taip. Man labai gaila.

- Kalbėdamas apie krepšinį, daug dėmesio skiri pagarbai žmonėms. Kas, tavo manymu, liko neįvertinta?

- Man labai gaila to neįvertinimo. Aš esu gavęs apdovanojimų – ir „Sidabrinę nendrę“, ir „Lietuvininkų vilties“ premiją, ir man net savotiškai gėda. Pavyzdžiui, Stepas Kairys jų neturi, nors jo pėdsakas yra milžiniškas.

Jeigu ne Stepas Kairys, nebūtų to pasididžiavimo mažu miestu, to geno, kad tu gali kovoti prieš „Žalgirį“ ar „Rytą“. Ar mes jį pagerbiame? Ne. Nors jis yra tarp šimto Lietuvos krepšinio asmenybių su savo žvaigžde.

Mes, būdami krepšinio šalis, jį labiau pagerbiame kitur nei čia, savo krašte. Man tai labai skaudu. Jis nusipelno bent garbės piliečio vardo.

- Kaip vertini šiandieninę krepšinio bendruomenę Šilutėje – sirgalius, valdžią, trenerius?

- Labai smagu matyti jaunųjų sirgalių kartą. Jie stebi, jiems įdomu, kaip vyresni kuria atmosferą. Tai turi tęstis.

Bet norisi daugiau valdžios įsitraukimo. Neužtenka skirti pinigų – norisi matyti pirmuosius asmenis varžybose. Tai svarbu miestelėnams.

Taip pat pasigendu trenerių su auklėtiniais. Atrodo, kad kiekvienas tempia medalį į savo pusę. Tai turėtų būti bendras darbas. Šilutė visada turėjo gerą vardą, ir norisi, kad jis neišnyktų.

- Kaip vertini šiandieninę žiniasklaidą ir visuomenės pokyčius?

- Laikas visose srityse uždeda savo antspaudą – keičiasi ir Bažnyčia, ir žiniasklaida. Šiandieninė žiniasklaida išsiskiria tuo, kad joje daugėja aštresnio tono, kandumo, net chamiškumo. Nesakau, kad tai vien blogai – skaitytojas ir žiūrovas pats renkasi. Akivaizdu, kad aštresnis žodis pritraukia daugiau dėmesio, didina peržiūras ir skaitomumą. Ar tai gerai – jau kitas klausimas.

Jei palygintume žiniasklaidą sovietmečiu, po nepriklausomybės atkūrimo ir dabar, skirtumai – kaip diena ir naktis. Kartais nemalonu stebėti, kai, prisidengiant žodžio laisve, kalbama apie jos ribojimą, nors realiai šiandien turime daugybę skirtingų, ir nevalstybinių, kanalų. Todėl kalbos apie suvaržytą žodį neretai skamba perdėtai, ypač kai jas kelia tie, kurių pozicijos ima svyruoti.

Visi turime savo laiką – tai galioja ir žmonėms, ir profesijoms. Kalbant apie darbą, svarbiausia ne tik pareigos, bet ir tai, kiek į jas įdedi širdies. Tik tada atsiranda išliekamoji vertė, o laikui bėgant viskas susidėlioja į savo vietas.

Regionuose problema dar ryškesnė. Mažoji Lietuva, Šilutė – vadinama jos sostine, tačiau realybė tokia, kad trūksta specialistų. Mokamos vienkartinės išmokos, kad tik ateitų dirbti policininkai, medikai, mokytojai. Greitai gali nebelikti profesijų, kurių nereikia skatinti. Tas pats galioja ir žiniasklaidai – jauni žurnalistai nenori vykti į mažus miestus, o sisteminio skatinimo čia nėra. Dėl to natūraliai kyla klausimas, kur link einame.

Tai primena laikmetį, kurį taikliai apibūdino Jonas Avyžius romane „Sodybų tuštėjimo metas“ – šiandien galėtume kalbėti ir apie profesijų tuštėjimą. Gal po 10–15 metų situacija bus kitokia, bet dabar gyvename tokiu metu, koks jis yra – su visais skauduliais ir pokyčiais.

Žurnalistika apskritai yra ypatinga sritis. Aš manau, kad žurnalistu gimstama – arba turi gebėjimą rašyti, kalbėti, jausti žodį, arba ne. Tai panašu į komentavimą, renginių vedimą – vieniems tai duota, kiti gali išmokti tik iš dalies. Žinoma, patirtis leidžia tobulėti, bet prigimtinis pajautimas išlieka svarbus.

Kalbant apie šiandieną, žiniasklaida dažnai vaikosi populiarumo, bet keičiasi ir pats žmogus – skaitytojas, žiūrovas taip pat tampa aštresnis. Viešojoje erdvėje dažnai matome tuos pačius žmones, kurie nuolat skundžiasi, keliauja iš redakcijos į redakciją, iš vienos institucijos į kitą. Tuo tarpu kiti, susidūrę su problemomis, renkasi tylėti, nenori „žemintis“ ar viešintis.

Dar daugiau – atsiranda žmonių, kurie geba su ta pačia problema apeiti visas institucijas, visus politikus ir net gauti iš to naudos ar palaikymo. Tokia situacija kelia rimtų klausimų ir rodo tam tikrą sistemos iškreiptumą.

- Kaip pats apibrėži poeziją ir kūrybą – kas tau joje svarbiausia ir kaip vertini kitų kūrinius bei kritiką?

- Aš visais laikais sakiau ir sakau – poezija yra labai subtilus dalykas. Nesvarbu, ar tai būtų poezija, ar proza. Tai, kas atrodo gražu tau, nebūtinai turi atrodyti gražu ir kitam. Jeigu man nepatiko kūrinys, aš garsiai nešauksiu, kad tai bloga poezija – tai yra subtilu.

Nėra knygų, kurios neturėtų teisės išvysti dienos šviesos. Jeigu tu paimi knygą ir ji tau nesiskaito – tai tiesiog ne tavo knyga. Galbūt kiti jos ieško. Svarbiausia, kad skaitytojas išsineštų bent vieną metaforą ar palyginimą – tada jau yra gerai.

Aš save nelaikau poetu – esu žaidėjas su žodžiais. Ir žaisti su žodžiais gali kiekvienas. Kartais kelia šypseną, kai žmogus išleidžia vieną ar dvi knygas ir jau vadina save poetu. Ar tu esi poetas, parodys laikas – dažniausiai tada, kai tavęs nebeliks.

Ir paradoksas – kūrėjai pyksta ant kritikų. Bet yra tam tikri techniniai dalykai – rimas, eiliavimas. Jei jų nemoki ir sakai, kad tai „naujas stilius“, tai kelia šypseną.

- Kur, tavo manymu, labiausiai atsiskleidžia tavo kūryba ir kas iš jos išliks?

- Manau, kad į šio krašto istoriją įeisiu su dainomis. Dainų tekstai nėra tikroji poezija, bet tai yra tai, kas lieka. Pavyzdžiui, Miliauskaitė paima mano eilėraščius ir pritaiko muziką – tai jau yra tikra dainuojamoji poezija.

Su atlikėjais esame sukūrę daug dainų, ir žmonės tave pažįsta būtent per jas. Galvoju, kad iš Šilutės išliks daina „Kelias į Šilutę“.

Kartais juokinga, kai miestai ar festivaliai skelbia: „Gimė naujas himnas.“ Tauta pati pasakys, ar tai himnas. Nereikia dirbtinai kurti tokių dalykų.

- Tu gana kritiškai vertini švietimo sistemą. Kas, tavo manymu, joje neveikia, ypač kalbant apie literatūrą?

- Didžiausia nesąmonė – reikalauti, kad vaikas mokytųsi eilėraštį atmintinai, jeigu jis jam nedaro jokio įspūdžio. Kam to reikia? Yra kitų būdų lavinti atmintį.

Jeigu nori – leisk vaikui pasirinkti eilėraštį, kuris jam patinka. O dabar mes verčiame kalti. Kuo tai skiriasi nuo diktatūros?

Man labai patiko vienas dėstytojas universitete – jis sakė: man nereikia, kad kartotumėte kritikų mintis, noriu, kad pasakytumėte, ką patys galvojate. O dabar kas vyksta? Vaikas neskaito kūrinio, bet atkartoja kritiko nuomonę. Tai yra beždžioniukų diskoteka.

Reikia skatinti mąstymą, diskusiją – net ginčą. Tik taip ugdomas žmogus.

- Kaip vertini šiandieninę lietuvių kalbos situaciją ir jaunimo santykį su ja?

- Man skaudu, kad šiandien lietuvių kalbai skiriame mažiau dėmesio nei okupacijos laikais. Jaunimas geriau kalba angliškai nei lietuviškai.

Jų žodynas skurdus. Jie bendrauja trumpiniais, nesivargina pilnai išreikšti minčių. Taip, jie yra protingi, bet kalbiškai silpni – nemoka apginti savo nuomonės.

Ir čia kalta švietimo sistema. Anksčiau reikėjo kalbėti – per istoriją, geografiją. Dabar viskas paremta testais. Tu renkiesi atsakymą, bet nemoki kalbėti.

- Kaip šiandien vertini politiką ir sprendimų priėmimą Lietuvoje?

- Šiandieninė politika liūdina. Partijų keitimas tapo norma, ideologijos praktiškai nėra.

Aš žiūriu ne į partiją, o į žmogų. Man svarbu jo savybės, ką jis daro. O ne tai, kokiai partijai priklauso.

Galbūt jau laikas keisti rinkimų sistemą – daugiau vienmandačių. Savivaldoje tai tikrai pribrendo.

Kartais atrodo, kad sprendimai priimami ne dėl vertybių, o dėl patogumo. Ir tai liūdina.

- Palietei ir paveldo, miesto sprendimų temą. Kas čia, tavo manymu, vyksta ne taip?

- Kartais atrodo, kad trūksta sveiko proto. Pavyzdžiui, diskusijos dėl tilto spalvos – ar tikrai tai yra esmė?

Kodėl paveldo specialistai nekovoja dėl griūvančių istorinių pastatų, bet kabinėjasi prie smulkmenų? Kodėl vienur leidžiami sprendimai, neturintys nieko bendro su istorija, o kitur – stabdoma?

Yra pavyzdžių, kaip galima tvarkyti paveldą – kai verslininkas atkuria pastatą autentiškai, ieško originalių medžiagų. Tai yra požiūris.

O kai pradedama saugoti tai, kas net nėra autentiška – kyla klausimas, ką mes iš tikrųjų saugome.

Laikas eina į priekį. Ir mes turime mokėti suderinti istoriją su dabartimi.

- Klausimas gal ir intymus, bet labai svarbus – kas tau yra šeima ir kaip pats vertini savo vaidmenį joje?

- Žinoma, kad šeima yra daug. Bet jeigu tu paklaustum, ar Marius Budraitis buvo geras šeimos vyras – aš drįsčiau pasakyti, kad nebuvau. Dėl paprasto dalyko – mano visas gyvenimas buvo kelionės.

Kai pagalvoju, su siaubu pagalvoju, kad mano sūnaus auklėjimas praėjo pro šoną. Viską laikė Giedrė. Tu išvažiuodavai su koncertais, per dieną turėdavai po tris pasirodymus darželiuose, mokyklose, grįždavai penktadienį vakare, o pirmadienį vėl išvažiuodavai. Tai buvo darbas.

Finansiškai gal nieko netrūko, bet visas krūvis gulė ant jos pečių. Tas bendravimas su vaikais – jis buvo kitoks. Ir dabar kartais su sveiku pavydu galvoju, kad vaikai gal daugiau bendrauja su mama, nes ji buvo šalia.

- Kaip auklėjai savo vaikus ir kokias vertybes stengeisi jiems perduoti?

- Aš labai myliu savo vaikus. Ir man svarbu buvo tam tikri principai. Pavyzdžiui, laikau save Šilutės pirmosios gimnazijos produktu. Ir man buvo svarbu, kad ir mano vaikai ją lankytų.

Sūnus baigė pirmą gimnaziją, vėliau Vilniaus universitetą, apsigynė magistrą. Su dukra Elze irgi diskutavome – ji svarstė, kur eiti mokytis. Aš pasakiau paprastai: mokytojas duoda tai, ką gali duoti, bet ką tu pasiimi – tai jau tavo reikalas.

Ji pasirinko pirmą gimnaziją, ir man tai buvo svarbu. Vertinu, kad ji atsižvelgė į tai, kas man svarbu.

Bet tuo pačiu aš niekada neproteguoju savo vaikų. Galiu juos kritikuoti, bet nesikišu į jų pasirinkimus. Kiekvienas žmogus turi pats nusivilti, pats patirti. Kaip vaikas, kuris prisiliečia prie bitės – jis pats supranta, kas yra skausmas.

- Kaip laikui bėgant keičiasi požiūris į gyvenimą, kasdienybę, santykius?

- Metai mus daro konservatyvius, atsiranda tradicijos. Net paprastuose dalykuose – tu eini į tą pačią parduotuvę, prie tos pačios kasininkės, nes tau ten gera.

Kabinete vertini žmones, kurie žino tavo įpročius, tavo pomėgius. Atrodo, smulkmenos, bet jos kuria gyvenimą.

Aš pats savaitgaliais noriu paprasto poilsio. Galiu atsisėsti virtuvėje, su alaus bokalu, žiūrėti kokį paprastą serialą, iš kurio nieko nesitikiu. Ir man to pakanka. Kai kas nors kviečia važiuoti į koncertus – aš dažnai net nenoriu.

Nes aš tuos atlikėjus žinau atmintinai. Žinau, ką jie pasakys, kur publika nusijuoks. Man tai nebėra naujiena.

- Ką tau reiškia Šilutė ir kodėl ji išlieka tokia svarbi tavo gyvenime?

- Aš gimiau čia. Mano tėvai buvo atvykę iš kitur – tėtis iš Telšių, mama iš Kudirkos Naumiesčio, bet aš esu šito krašto žmogus.

Ir, ko gero, čia ir išeisiu. Būsiu palaidotas šalia savo tėvų. Man Šilutė yra mano uostas į pasaulį.

Kai grįžtu po kelionių, jau pravažiavęs Šilalę jaučiuosi kaip namuose. Net mintyse pradedi dėlioti, ką darysi, kam paskambinsi, jei kas nutiks. Tai yra saugumo jausmas.

Aš labai vertinu šitą kraštą. Jaučiuosi čia įvertintas. Visi mano pasiekimai man svarbūs būtent čia.

- Kaip šiandien vertini savo santykį su šeima ir artimiausiais žmonėmis?

- Džiaugiuosi, kad sutikau Giedrę – pačią gražiausią man moterį pasaulyje. Ant jos laikėsi trys šeimos kampai. Finansai gal buvo labiau ant manęs, bet vaikams dėmesio skirti negalėjau tiek, kiek reikėjo.

Su vaikais bendraujame, bet gal ne taip dažnai, kaip norėtųsi. Kartais tik apsikeičiame keliomis frazėmis. Bet toks jau tas gyvenimas.

Svarbiausia – leisti jiems gyventi savo gyvenimą. Nesikišti, neproteguoti. Leisti klysti ir mokytis.

- Kokie žmonės tavo gyvenime paliko didžiausią pėdsaką?

- Mano gyvenime du žmonės buvo labai svarbūs – Steponas Kairys ir Romualda Ona Dobranskienė.

Dobranskienė formavo mane mokykloje, kai kūrė pirmąją vidurinę. Kairys – per krepšinį. Tai asmenybės, kurios mane formavo.

Jie turėjo trūkumų ir privalumų, kaip ir kiekvienas žmogus. Bet jie buvo unikalūs. Aš sakyčiau, jie buvo gimę per anksti – aplenkė savo laiką.

Jeigu jie būtų gyvenę šiandien, jie būtų ryškūs lyderiai ir sulauktų daug didesnės pagarbos.

Tai žmonės, kurie palieka pėdsaką. Ir tai yra svarbiausia.