Šilutės tiltas: kodėl paveldo objektui svarbi ir autentiška spalva

Atrodytų, viskas paprasta – atkuriama istorinė objekto išvaizda. Tačiau dalis vietos gyventojų, per savo gyvenimą tiltą mačiusių tik sovietmečiu perdažytą geltonai, įsitikinę, kad jis toks ir turėtų likti.

Vienų nuomone, spalva nėra vertingoji savybė, kurią būtina saugoti – tai esą tik emocija ir įprastas vaizdas miestui. Kiti, suvokiantys paveldo vertę, ragina neprimesti kultūros paveldo objektui savo asmeninio supratimo ar nostalgijos ir džiaugtis, kad jam grąžinama autentiška išvaizda.

„Žmogus per trumpai gyvena, kad atsimintų pirmines spalvas. Ir nebūtinai tai, ką jūs visada matėte, yra autentika. Kas būtų, jei visi paveldą bandytume „tempti“ tik pagal savo prisiminimus? Paveldo objektai egzistuoja daug ilgiau, nei mes juos prisimename. Paveldo objektams galioja kiti reikalavimai, todėl neturėtume remtis argumentu „geltona gražiau ar šviesiau“, – sakė vienas nenorėjęs prisistatyti praeivis. – Jei jau mums rūpi paveldas, turi rūpėti ir jo autentika.“

Protestantiško krašto santūrumas

„Autentiškumą sudaro ne tik paveldo objekto statybai panaudotos medžiagos, jo išraiška ar architektūrinė forma, bet ir spalvinis sprendimas bei vizualinis vaizdas aplinkoje“, – žiniasklaidai komentavo KPD Klaipėdos teritorinio skyriaus vyriausioji specialistė Ingrida Gečienė.

Klaipėdos universiteto docentė, dr. Silva Pocytė, vadovaujanti Šilutės rajono savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai, teigia, kad dauguma dabartinių Šilutės gyventojų tiltą prisimena tik geltoną todėl, kad jų šeimos į kraštą atsikėlė jau po Antrojo pasaulinio karo.

„Senieji gyventojai prisimena pilką spalvą. Tiltai buvo strateginiai objektai, todėl juos dažydavo taip, kad susilietų su kraštovaizdžiu. Jei pažiūrėtume į senas Klaipėdos krašto ar viso Prūsijos regiono nuotraukas ir atvirukus, matytume, kad tiltai dažniausiai būdavo įvairių pilkų atspalvių. Jie neišsiskirdavo ryškiomis spalvomis. Tai protestantiško krašto santūrumas ir paprastumas“, – sakė S. Pocytė.

Pasak jos, geltona spalva sovietmečiu greičiausiai pasirinkta atsitiktinai, nesigilinant į istoriją ar autentiškumą.

„Būtų turėję mėlynų dažų – būtų nudažę mėlynai“, – svarstė docentė.

Ji taip pat priminė Priekulės tiltą per Miniją, kuris restauruojant buvo perdažytas pilkai ir išlaikė autentišką išvaizdą.

Prūsijos inžinerijos palikimas

Šyšos tiltas yra dviejų tarpatramių kniedyta metalinė arkinė konstrukcija, būdinga XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios Prūsijos kelių inžinerijai.

Kai tiltas buvo pastatytas, Šilutė priklausė Vokietijos imperijos Rytprūsių provincijai. Šilutėje gyvenantis architektas Egidijus Vidrinskas atkreipia dėmesį, kad tilto konstrukcija atitinka tipinius „Preußische Normalbrücke“ tipo tiltus, statytus Vokietijos imperijoje XIX amžiaus pabaigoje.

40 metrų ilgio ir 5 metrų pločio valstybės lėšomis pastatytas tiltas atspindi to meto inžinerinius sprendimus, kokybę bei Klaipėdos krašto architektūrines tradicijas. Analogiškas sprendimas buvo panaudotas ir 1886 metais statant Priekulės tiltą per Miniją.

KPD: autentiškumas negali būti keičiamas emocijomis

Kultūros paveldo departamentas, atsakydamas į Šilutės rajono savivaldybės mero raštą, kuriame reikalaujama „nedelsiant peržiūrėti spalvinį sprendimą ir palikti tiltą geltonos spalvos“, priminė, kad tiltas yra valstybės saugoma kultūros vertybė, registruota Kultūros vertybių registre (unikalus kodas – 4837).

KPD pabrėžia, kad nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas draudžia naikinti ar kitaip žaloti kultūros vertybių autentiškumą bei jų vertingąsias savybes.

Pasak departamento, pirminė pilka tilto spalva nustatyta remiantis ikonografine medžiaga ir tyrimais, atliktais rengiant tvarkybos darbų projektą.

„Kultūros paveldo apsauga grindžiama autentiškumo nustatymo ir išsaugojimo principu, todėl sprendiniai turi būti grindžiami objektyviais tyrimų duomenimis, o ne emociniais ar subjektyviais vertinimais“, – rašoma KPD komentare.

Departamentas taip pat primena, kad tvarkybos darbų projektas yra dalis projekto „Valstybinės reikšmės krašto kelio Nr. 206 Šilutė–Rusnė ruožo nuo 0,00 iki 0,303 km kapitalinis remontas“. Projektui buvo atlikti tyrimai, paveldosaugos ekspertizės, o 2024 metų spalio 14 dieną Šilutės rajono savivaldybės administracija išdavė statybą leidžiantį dokumentą, pritardama numatytam spalviniam sprendimui.

KPD pažymi, kad bendruomenės nuomonė svarbi, tačiau ji negali paneigti tyrimais nustatyto autentiškumo.

Vis dėlto, ieškodamas kompromiso, KPD Klaipėdos teritorinis skyrius siūlo svarstyti alternatyvius sprendimus, kurie nepažeistų tilto autentiškumo, pavyzdžiui, šiltos spalvinės temperatūros architektūrinį apšvietimą. Tai leistų išlaikyti bendruomenei įprastą vizualinį efektą tamsiuoju paros metu, kartu neiškraipant istorinio objekto autentiškumo dienos šviesoje.

KPD teigia esantis pasirengęs bendradarbiauti ieškant sprendimų, kurie padėtų suderinti paveldosaugos reikalavimus ir bendruomenės lūkesčius.

Keista dažymo logika:

Pirmiausia reikia pabrėžti tai, kad dėl tilto spalvos pripažinimas saugotina vertybe buvo priimtas 2024 metų balandžio 9 dienos Kultūros paveldo departamento sprendimu. Vadovaujantis docentės S. Pocytės logika dėl dažų parinkimo tarybiniu laikotarpiu, galima manyti, kad vertybė parūpo tik tvarkant projektinius dokumentus dėl tilto remonto. Nes iki šiol kone 30 metų Kultūros paveldo departamentui tilto spalva nerūpėjo, o Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre ji nebuvo įvardijama kaip vertingoji savybė.

Keistoką docentės teiginį, kad anuomet nebuvo pilkos spalvos dažų ir todėl tiltas galimai buvo nudažytas geltonai, paneigia faktas, kad ne už jūrų marių, o Panemunėje automobilių tiltas per Nemuno senvagę visada buvo nudažytas pilkai. Vadinasi, bolševikai pilkos spalvos dažų turėjo, tik kažkodėl jų pagailėjo Šilutės tiltui.

O gal geltoną spalvą parinko žmonės, savo mąstymu ir tikėjimu solidarūs su Romu Kalanta? Juk geltona tilto spalva, taip deranti su žalia medžių laja, galėjo būti specialiai parinkta kaip siekis visiems priminti apie nepriklausomos valstybės simbolį, kuris anuomet buvo uždraustas. Tai gal paveldo specialistai, siekdami atkurti istorinę teisybę iš vienos pusės, iš kitos naikina lietuvių tautos pasipriešinimo ženklus ir atmintį apie kovas už nepriklausomybę? Žinoma, dabar to jau niekas neįrodys, tačiau ir paneigti nėra taip paprasta.

Jeigu autentiškumą sudaro ne tik paveldo objekto statybai panaudotos medžiagos, jo išraiška ar architektūrinė forma, tuomet kyla klausimas: kodėl pasirinkti brangūs tilto remonto darbai, o nebuvo pastatyta tiksli tilto kopija, tik su platesne važiuojamąja dalimi, kuri išspręstų vis gilėjančią transporto priemonių pralaidumo problemą? O svarbiausia – nebūtų reikėję metams palikti miestelėnų be tiesioginio susisiekimo, nes dirbančių prie tilto specialistų nuomone, tilto pakeitimo darbas galėtų trukti apie tris mėnesius.

Siūlomas kompromisas

Kilus diskusijoms dėl tilto spalvos, pradžioje parodęs kovingumą ir stojęs ginti geltonos spalvos gerbėjų Šilutės rajono savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis, regis, jau atlyžo ir mėgina ieškoti kompromisų. Socialiniame tinkle jis paskelbė apklausą bei pasiūlė rinktis galimas išeitis.

Pirmoji – aktyviai ginti geltonos tilto spalvos išsaugojimą: protestais, viešomis akcijomis, papildomais kreipimaisis ar kitomis priemonėmis. Tačiau kartu akcentuojama ir galima rizika – nauji derinimai, ginčai, neaiškumas, galimas darbų stabdymas ir dar ilgesnis laikotarpis, kai tiltas liktų uždarytas.

Antroji – rinktis kompromisą: tiltas nudažomas pilka spalva, kaip reikalauja paveldosauga, o vakare ir naktį įjungiamas geltonas tilto apšvietimas, kad išliktų geltonojo tilto simbolis.

Pastebimai pradėjo daugėti antrosios išeities šalininkų – žmonės, kuriems artimesnė geltonoji spalva, jau ima keisti nuomonę. Tai daryti verčia ir aiškiai pasiųsta mero žinutė: jei kovosite, be tilto galite likti dar neapibrėžtam laikui.

Jau dabar žmonės pavargo nuo apsunkinto susisiekimo be tilto, o šiuos nepatogumus dar labiau pagilino vykstantys saugumo salelių įrengimo darbai pagrindinėje Lietuvininkų gatvėje, papildomai apsunkinantys eismą.

KPD Klaipėdos teritorinio skyriaus pasiūlytas alternatyvus variantas dėl tilto apšvietimo V. Laurinaičiui atskriejo kaip tik pačiu laiku – jautriu momentu, kai svarbu suvienyti miestelėnus ir galimai išsaugoti savo reputacinį populiarumą prieš artėjančias politines batalijas.