Uostą išvadavo nuo koncesininko. Dabar prasideda pažintis su matematika

Pirmiausia – tarifai

Vos veiklą pradėjusi viešoji įstaiga „Šilutės turizmas“ tarybai pateikė naują kainyną. Ilgalaikio švartavimo kainos kai kuriose vietose siektų 310 eurų per mėnesį, kitur – 280 ar 170 eurų. Visa tai argumentuojama gana tvarkingai skambančia formule: atsižvelgta į kitų uostų kainas, buvusio koncesininko tarifus ir pakilusį minimalų atlyginimą.

Iš dokumentų viskas atrodo beveik steriliai. Lentelės, eilutės, eurai, vietų numeriai. Problema tik ta, kad tuo pat metu komitetų diskusijose pradėjo aiškėti kiek kitoks vaizdas.

Pasirodo, savivaldybė dar neturi aiškaus realių išlaidų modelio. Nežino tikslių pajamų. Neturi pilno infrastruktūros įvertinimo. Nežino, kiek tiksliai kainuos visas išlaikymas. Ne iki galo aiškus net realus veikiančių vietų skaičius.

Bet kainynas jau yra.

Tai šiek tiek primena situaciją, kai žmogus dar tik įeina į naujai nusipirktą namą, nežino, ar veikia šildymas, kiek kainuos remontas ir ar stogas nelaša, tačiau pirmiausia pakelia nuomos kainą gyventojams. Nes „rinkos situacija“.

Brangesni už kaimynus

Posėdžių metu patys politikai gana atvirai pripažino, kad siūlomos Šilutės uosto kainos jau dabar atrodo didesnės nei kai kuriuose kituose regiono uostuose. Nuskambėjo ir Drevernos, ir Neringos pavadinimai.

Ir čia prasideda įdomiausia šios istorijos dalis.

Metų metus buvo aiškinama, kad pagrindinė problema yra koncesininkas. Kad tik savivaldybė perims uostą, viskas taps skaidriau, efektyviau ir draugiškiau bendruomenei. Tačiau vos perėmus veiklą pirmasis rimtesnis administracinis judesys tapo ne papildomos paslaugos, ne nauji pontonai ir net ne aiškus veiklos planas.

Pirmiausia – kainų didinimas.

Tuo pat metu posėdžiuose kalbama apie trūkstamus lieptelius, išardytas vietas, apsaugos poreikį, papildomus darbuotojus ir savivaldybės dotacijas. Vienu momentu net paaiškėjo, kad nauji lieptai dar tik užsakomi, o jų pristatymo gali tekti laukti kelias savaites.

Bet laivų savininkams signalas jau siunčiamas – sezonas kainuos brangiau.

Ieškoma „tikrųjų pinigų“?

Ko gero, svarbiausia visos diskusijos vieta tapo ne pats kainynas, o gana atviri politikų pasisakymai apie ankstesnę uosto ekonomiką.

Posėdžiuose nuskambėjo mintys, kad savivaldybė iki šiol realiai nepasitikėjo koncesininko pateikiamomis finansinėmis ataskaitomis. Kalbėta, kad tikrosios pajamos galėjo būti didesnės, nei rodė oficialūs skaičiai, o dalis atsiskaitymų galėjo vykti grynaisiais.

Todėl dabar dalis tarybos narių tikisi pirmą kartą pamatyti tikrąją uosto ekonomiką – realų vietų užimtumą, faktines pajamas ir tai, kiek uostas iš tiesų gali generuoti naudos.

Kitaip tariant, savivaldybė perėmė objektą, kurio ekonominio modelio pati iki galo nepažinojo, nes pati abejojo ankstesniais duomenimis.

Ir vis dėlto pirmasis reflexas buvo ne „pasižiūrėkime“, o „perskaičiuokime tarifus“.

Aiškinamajame rašte – savotiškas optimizmas

Dar gražiau viskas atrodo aiškinamajame rašte. Jame gana tiesiai parašyta, kad ekonominių apskaičiavimų ir sąmatų nėra, konkretūs finansavimo šaltiniai taip pat nenurodyti.

Tačiau beveik iš karto šalia ramiai konstatuojama: „Neigiamos pasekmės nenumatomos.“

Ir čia jau atsiranda tikrasis pamario administracinio optimizmo žavesys. Kai nėra pilnų skaičiavimų, nėra ir problemų. Matematikos šešėlis dar netrukdo tikėti šviesia ateitimi.

Revoliucija pristabdyta

Paradoksalu, tačiau būtent Ekonomikos ir finansų komiteto diskusija pirmą kartą garsiai parodė, kiek daug neatsakytų klausimų liko po garsiai reklamuoto uosto perėmimo.

Galiausiai politikai pasiūlė bent jau šį sezoną palikti senąsias kainas. Kitaip tariant, pradžiai pabandyti suprasti, kaip visas mechanizmas veikia realybėje, o ne excelio lentelėse.

Ir tai, ko gero, kol kas atrodo racionaliausias sprendimas visoje istorijoje.

Nes šiandien susidaro gana keistas įspūdis: savivaldybė labai aiškiai žinojo, kad uostą reikia perimti. Tačiau ką tiksliai su juo daryti po perėmimo, kiek jis kainuos ir kaip atrodys jo ekonomika, paaiškėjo jau gerokai vėliau.

O bendruomenei belieka stebėti, kaip skaidrumo revoliucija prasideda nuo preliminarių skaičiavimų, ne iki galo aiškių sąnaudų ir labai atsargios pažinties su matematika.