Baltais žiedais ir muzika nuspalvinta Europos muziejų naktis sugrįžo į Šilutę

2026-06-01, Sergėjus Gvildys

Šilutės Hugo Šojaus muziejaus kiemelis penktadienio vakarą vėl prisipildė baltos spalvos, muzikos, teatro ir žmonių šurmulio. Tradicine tapusi „Baltoji vakarienė“, surengta Europos muziejų nakties proga, šiemet pakvietė šilutiškius ir miesto svečius į romantišką vakarą po žydinčiais medžiais. Baltai ir rausvai pasipuošę žmonės ne tik mėgavosi menine programa, bet ir patys tapo gyvos šventės dalimi.

Vakaras po žydinčiais medžiais

Šių metų renginio tema „Iškyla dvare, kai baltais žiedais sninga“ puikiai atitiko ir vakaro nuotaiką. Muziejaus kiemelyje susirinkę žmonės stalus puošė gėlėmis, žvakėmis, atsineštomis vaišėmis, o ore tvyrojo lengvas pavasario vakaro jaukumas.

Renginio organizatoriai – Šilutės Hugo Šojaus muziejaus kolektyvas – ir šįkart pasirūpino, kad muziejaus erdvė bent vienam vakarui virstų ne oficialia kultūros įstaiga, o gyvu bendruomenės susitikimo centru. Tarp senųjų dvaro pastatų skambėjo juokas, taurėse žėrėjo gėrimai, o žmonės neskubėdami mėgavosi vakaro atmosfera.

Muzika, teatras ir gyvas bendravimas

Vienu jautriausių vakaro akcentų tapo soprano Vismantės Vasaitės-Benkunskienės ir pianistės Nijolės Baranauskaitės-Matukonienės pasirodymas. Muzika subtiliai įsiliejo į dvaro aplinką ir sukūrė kone kamerinio vakaro nuotaiką.

Vėliau kiemelį išjudino grupė „Karčema“, o teatro „ARTYN“ spektaklis „Terapijos“ įnešė šmaikštumo ir gyvos emocijos. Žiūrovai ne tik stebėjo programą, bet ir aktyviai bendravo tarpusavyje – vieni fotografavosi tarp žiedų, kiti dalijosi vaišėmis ar tiesiog mėgavosi reta galimybe pabūti lėtesniame, jaukesniame vakare.

Šventė, kuri jau tapo tradicija

„Baltoji vakarienė“ Šilutėje pamažu tampa viena ryškesnių Europos muziejų nakties tradicijų Pamaryje. Čia susilieja kultūra, estetika ir bendruomeniškumas – žmonės ateina ne tik pasiklausyti muzikos ar pamatyti spektaklio, bet ir pabūti kartu.

Šilutės Hugo Šojaus muziejaus kiemelis tą vakarą priminė seną europietišką vasaros šventę, kurioje svarbiausia ne skuba ar oficialumas, o bendras buvimas. Kai virš stalų pleveno žvakių šviesa, tarp medžių krito žiedlapiai, o muzika skambėjo iki sutemų, tapo aišku – tokie vakarai žmonėms reikalingi ne mažiau nei patys muziejai.


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!