Nuo Briuselio iki Šilutės: atviras pokalbis su Virginijumi Sinkevičiumi

- Pradžiai gal trumpai prisistatykite žmonėms. Nors Šilutėje jus matome dažnai – miesto šventėse, žuvienės čempionate – vis dėlto nesate šilutiškis.

- Esu Virginijus Sinkevičius, Europos Parlamento narys. Bet šalia politikos esu ir vyras, tėtis, žmogus, kuriam svarbu nepamesti ryšio su paprastu gyvenimu ir tuo, kuo gyvena žmonės.

Ir žuvienės čempionate dalyvauju jau kokius trejus ar ketverius metus iš eilės. Ryšį su Šilute tikrai palaikome. Turime čia stiprų skyrių, bendraujame su meru, su Seimo nariu Zigmu Balčyčiu. O kalbant apie mano darbą Europos Parlamente, aš stengiuosi kuruoti tuos klausimus, kurie būtų kuo arčiau žmonių. Ne tuos, kurie atrodo labai tolimi ir nesuprantami, o tuos, su kuriais žmogus susiduria kasdien.

- Kokius klausimus turite omenyje?

- Vienas pavyzdžių – mokėjimų direktyva. Skamba sudėtingai, bet realybėje tai yra apie žmonių apsaugą nuo sukčių. Dabar sukčiavimo atvejų daugėja, todėl vienas mano pagrindinių siūlymų buvo, kad bankai nebegalėtų nusiplauti rankų. Jei žmogus siunčia pinigus į įtartiną sąskaitą, bankas turi reaguoti, perspėti, sustabdyti pavedimą.

Kitas svarbus dalykas – kai žmogų apgauna, jis negali būti paliktas kalbėtis su robotu ar automatiniais atsakymais. Žmogus tuo metu patiria stresą, jam reikia pagalbos čia ir dabar. Todėl siūlau, kad visose ES šalyse bankai privalėtų turėti 24 valandas per parą veikiančią pagalbos liniją, kurioje atsilieptų realus žmogus.

- Tai jau nebe pavieniai atvejai?

- Tikrai ne. Sukčiai šiandien jau yra dviem žingsniais priekyje. Jie naudoja dirbtinį intelektą, balsų imitacijas, veikia internetu. Todėl policijai reikia visiškai naujų kompetencijų. Nebe tie laikai, kai reikėjo gaudyti banditus gatvėse – dabar labai daug kas vyksta prie kompiuterio.

Bet čia atsakomybę turi prisiimti ne tik policija. Reikia žiūrėti, iš kur sukčiai gauna žmonių duomenis, telefonų numerius. Turi įsitraukti operatoriai, bankai. Jeigu močiutė, kuri visada tik susimokėdavo sąskaitas ir apsipirkdavo parduotuvėje, staiga pradeda siųsti pinigus į Belgiją ar Nyderlandus – tai turi kelti įtarimą. Tokius pavedimus reikia stabdyti ir aiškintis, ar žmogus tikrai supranta, ką daro.

- Kalbant apie Lietuvą, jūs daug dėmesio skiriate ir Ignalinos atominės elektrinės uždarymo finansavimui.

- Taip, nes tai yra Lietuvos klausimas, kuris Europoje ne visiems suprantamas. Praėjo daugiau nei dvidešimt metų nuo pažado finansuoti uždarymą, o Europos Parlamente jau dirba visai kita karta politikų. Tenka aiškinti, kodėl Lietuva turi atskirą eilutę Europos Sąjungos biudžete.

Šiuo metu vyksta diskusijos ir dėl finansavimo dydžio, ir dėl darbuotojų. Komisija buvo numačiusi mechaninį trečdalio darbuotojų mažinimą per ateinančius septynerius metus. Mano nuomone, taip elgtis negalima. Kalbame apie atominę saugą, apie žmones, turinčius išskirtinių kompetencijų. Jei projektai užtrunka ar keičiasi situacija, negali tiesiog automatiškai atleisti žmonių.

- Dar vienas jūsų kuruojamas klausimas – keleivių teisės.

- Taip, šiuo metu vyksta labai sudėtingos derybos dėl oro keleivių teisių. Mano tikslas – kad teisės ne blogėtų, o išliktų tokios, kokios yra dabar.

Pavyzdžiui, kad ir toliau žmogui priklausytų kompensacija, jei skrydis vėluoja daugiau nei tris valandas. Kad būtų užtikrintas viešbutis, pagalba. Taip pat norime uždaryti įvairias landas, kai avialinijos papildomai lupikauja iš žmonių.

Atvykai į oro uostą neatsidaręs registracijos internetu – sumokėk 50 eurų. Reikia atspausdinti bilietą – mokėk. Šeima nusiperka bilietus kartu, bet kad sėdėtų šalia vienas kito, dar turi papildomai mokėti. Tokie dalykai neturi būti norma.

- Pereikime prie Šilutės. Tikriausiai matėte, kas vyksta pagrindinėje miesto gatvėje. Kaip vertinate situaciją, kai sprendimus priima ne savivalda ar bendruomenė, o valstybės institucijos?

- Man atrodo, kad Lietuvoje visi kalba apie savivaldybių stiprinimą, bet realybėje sprendimai vis tolsta nuo vietos žmonių. Ar tai būtų gatvių tvarkymas, ar statybų leidimai – vis daugiau biurokratijos.

Merai juk geriausiai žino savo bendruomenes. Jeigu žmonėms nepatiks, kaip dirba meras, jie jį pakeis. Bet dabar dažnai gaunasi taip, kad savivalda gauna pylos už sprendimus, kurių pati net negali priimti, nes reikia begalės leidimų iš Vilniaus.

Aš manau, kad savivaldybėms reikia suteikti kuo daugiau galių pačioms spręsti klausimus vietoje.

- Šilutėje daug kalbama ir apie saugumą bei policijos reformos pasekmes regionuose.

- Čia yra labai jautrus klausimas. Kai regione nebelieka pareigūnų, gydymo paslaugų, bankomatų ar pašto, žmogus pradeda jaustis paliktas valstybės. Tai labai pavojingas jausmas.

Šilutė dar gyva, čia daug energijos. Bet yra mažesnių vietų, kur žmonės tą valstybės traukimąsi jaučia labai stipriai. Todėl regioninė politika turi būti orientuota į tai, kad žmogus nesijaustų paliktas vienas.

Užs. Nr. 2026/05/22-01