Nuo pirmųjų publikacijų Šilutėje iki garsiausių Lietuvos tyrimų

Pirmieji žingsniai

Vakaro metu su D. Pancerovu kalbėjosi Saulius Sodonis. Tačiau šis susitikimas neapsiribojo vien profesinių pasiekimų aptarimu. Tai buvo pasakojimas apie žmogų, kurio kelias prasidėjo nuo pirmųjų publikacijų Šilutėje ir atvedė iki svarbiausių tiriamosios žurnalistikos projektų bei pripažinimo visos Lietuvos mastu.Dovydo istorija prasidėjo 2006-aisiais, kai ką tik mokyklą baigęs jaunuolis ieškojo galimybės rašyti. Tuo metu jo mama, dirbusi Šilutės muziejuje, užsiminė Sauliui Sodoniui, kad sūnus svajoja tapti žurnalistu. Netrukus buvo surengtas susitikimas su tuometine „Šilokarčemos“ redaktore Kristina Toleikiene. Taip prasidėjo pirmieji žingsniai profesijoje.

Pirmasis išbandymas buvo paprastas, bet labai svarbus – pačiam susirasti temą ir parašyti straipsnį. Būtent tada paaiškėjo savybė, kuri vėliau taps vienu svarbiausių Dovydo profesinių bruožų – gebėjimas pastebėti tai, pro ką kiti praeina nepastebėję.

Didelę įtaką jaunajam žurnalistui padarė Kristina Toleikienė. Pirmojo susitikimo metu ji jam padovanojo britų žurnalisto Davido Randallo knygą apie žurnalistiką. Viena joje perskaityta mintis Dovydui įsiminė visam gyvenimui: jeigu matai šimtus žmonių, einančių viena kryptimi, ir pastebi  vieną – priešinga, tai gali būti žurnalistu. Šis principas tapo savotišku profesiniu kompasu.

Lūžio taškas

Netrukus Šilutė tapo per maža augančioms ambicijoms. Dovydas persikėlė į Vilnių ir pradėjo dirbti dienraštyje „Lietuvos rytas“. Praktinis darbas jam tuo metu atrodė svarbesnis už auditorijas, todėl profesinę patirtį kaupė redakcijoje, o studijas tęsė greta darbo. Vėliau jis ne kartą pabrėžė, kad žurnalisto esmė – ne sukauptų žinių kiekis, o gebėjimas rinkti informaciją ir ieškoti atsakymų.

Lūžio tašku tapo 2014-ieji. Tų metų sausį Dovydas savo iniciatyva išvyko į Ukrainą, kur vyko Maidano įvykiai. Tai buvo patirtis, pakeitusi jo profesinį mąstymą. Vėliau jis pripažino, kad būtent nuo Maidano prasidėjo dešimtmetis itin intensyvaus darbo, nuolatinio įsitraukimo ir sudėtingų temų paieškų. Šios patirtys vėliau sugulė ir į jo knygas.

Tais pačiais metais Dovydas perėjo dirbti į 15min. Čia jis tapo vienu iš žmonių, kūrusių tiriamosios žurnalistikos skyrių. Skirtingai nei kasdienėje naujienų žurnalistikoje, kur tekstus reikia rengti kone kasdien, tiriamoji žurnalistika reikalauja mėnesių darbo, dokumentų analizės ir kantrybės. Būtent tokio darbo modelis jam buvo artimiausias.

Konfliktai, kaip darbo dalis

Per kelerius metus jo vardas tapo siejamas su svarbiausiais šalies tiriamaisiais darbais. Tyrimai apie politikų interesus, korupcijos schemas, žemės nuomos istorijas, vėliau – rezonansiniai projektai ir knygos „Kiborgų žemė“, „Kabinetas 339“, „Prezidentas ir pranešėjas“ atnešė ne tik visuomenės dėmesį, bet ir profesinį pripažinimą.

Tiriamoji žurnalistika neišvengiamai reiškia konfliktus su įtakingais žmonėmis. Tačiau pats Dovydas tokius susidūrimus vertina kaip darbo dalį. Pasak jo, svarbiausia – būti gerai pasirengusiam ir remtis faktais. Būtent šaltinių patikimumas, kruopštus tikrinimas ir profesinė disciplina tapo jo darbo pagrindu.

2020 metais, kilus nesutarimams dėl redakcinės nepriklausomybės, jis kartu su kolegomis paliko 15min. Vėliau prisijungė prie Laisvės TV, kur sukūrė ne vieną ryškų dokumentinį projektą. Prasidėjus plataus masto karui Ukrainoje, jis dirbo Kijeve, rengė reportažus ir dokumentiką apie savanorius, gelbėjusius žmones iš karo zonų.

Po daugelio metų intensyvaus darbo Dovydas nusprendė sustoti. 2023-iaisiais jis pasitraukė iš kasdienės žurnalistikos, kad galėtų parašyti ilgai brandintą romaną „Pragaro vartai“. Tačiau ryšys su žurnalistika nenutrūko. Vėliau jis prisijungė prie projekto „Redakcija“, kur tęsia analitinę ir publicistinę veiklą, kurdamas laidas apie politiką, valstybės valdymą ir visuomenės procesus.

Šiandien Dovydo Pancerovo pavardė siejama su profesionalia, nepriklausoma ir drąsia žurnalistika. Tačiau jo kelias prasidėjo visai paprastai – Šilutėje, „Šilokarčemos“ redakcijoje, kur jaunas žmogus gavo progą įrodyti, kad noro rašyti kartais pakanka daugiau nei diplomų ar titulų. Būtent čia buvo padėti pamatai karjerai, kuri vėliau tapo reikšminga visos Lietuvos žiniasklaidai.