Kai viešieji pinigai vaikšto pažįstamais takais

Paslaptis už 8 tūkstančius eurų

Viskas prasidėjo nuo paprasto klausimo. UAB „Šilokarčema“ paprašė Pagėgių savivaldybės administracijos nurodyti, iš ko buvo nupirktas Lumpėnų seniūnijos reikmėms skirtas „Peugeot“ mikroautobusas, kainavęs 8 tūkst. eurų.

Savivaldybės administracija oficialiame atsakyme paaiškino, kad automobilis įsigytas iš fizinio asmens, tačiau jo tapatybės atskleisti negalima. Esą tam kelią užkerta Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas ir asmens duomenų apsaugos principai.

Kitaip tariant, mokesčių mokėtojai gali žinoti, kad automobilis nupirktas. Gali žinoti, kiek jis kainavo. Gali žinoti, kur jis naudojamas. Tačiau negali žinoti, kam buvo sumokėti jų pinigai.

Toks buvo oficialus savivaldybės paaiškinimas.

Jeigu tuo metu kas nors būtų pasakęs, kad po kelių savaičių ši informacija taps vieša, greičiausiai būtų išgirdęs, jog tai neįmanoma dėl BDAR reikalavimų. Tačiau Pagėgiuose, pasirodo, neįmanomi dalykai kartais tampa įmanomi.

Paslaptis išgaravo po tarybos posėdžio

Po to, kai tarybos narė Lina Komskienė tarybos posėdyje viešai iškėlė klausimą dėl automobilio pardavėjo tapatybės, viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje atsirado tai, ko anksčiau neva nebuvo galima atskleisti.

Paaiškėjo, kad automobilis buvo įsigytas iš Sonatos Jončienės.

Ir būtent šioje vietoje prasideda įdomiausia istorijos dalis. Jeigu ši informacija gali būti skelbiama viešųjų pirkimų sistemoje, kodėl jos negalima buvo pateikti žurnalistui? Jeigu vardas ir pavardė gali būti vieši valstybės informacinėje sistemoje, kodėl jie negalėjo būti nurodyti oficialiame atsakyme į paklausimą?

Susidaro keistas įspūdis, kad BDAR Pagėgiuose veikia selektyviai. Kai informacijos prašo žurnalistas, ji tampa saugomu asmens duomeniu. Kai informacija atsiranda viešoje sistemoje, jokios problemos nebelieka.

Toks požiūris kelia pagrįstų klausimų ne apie duomenų apsaugą, o apie administracijos kompetenciją. Nes yra tik dvi galimybės. Arba savivaldybės specialistai nesupranta, kada viešųjų lėšų panaudojimas yra vieša informacija, arba BDAR buvo panaudotas kaip patogus skydas nuo nepatogių klausimų.

Abu variantai visuomenei atrodo vienodai blogai.

Politinės pažintys ir viešieji pinigai

Istorija įgauna visai kitą atspalvį žinant, kad Sonata Jončienė yra Pagėgių savivaldybės tarybos nario, liberalo Vaido Jončo sutuoktinė. To paties Vaido Jončo, kuris priklauso valdančiajai daugumai kartu su meru Vaidu Bendaravičiumi ir administracijos direktore Ligita Kazlauskiene.

Būtent šioje vietoje prasideda tai, ką daugelis gyventojų pavadintų ne atsitiktinumu, o pirmosiomis nepotizmo apraiškomis. Savivaldybės pinigai nukeliauja į valdančiosios politinės komandos aplinką, o administracija vietoje aiškių atsakymų pirmiausia bando paslėpti informaciją apie pardavėją.

Dar keisčiau atrodo tai, kad pavardė buvo slepiama iki tol, kol jos neįmanoma buvo nuslėpti. Susidaro įspūdis, kad problema administracijai buvo ne pats sandoris, o tai, kad visuomenė gali sužinoti, kam buvo sumokėti biudžeto pinigai.

Ši istorija puikiai atskleidžia, kaip Pagėgiuose suprantamas viešumas. Kol klausimų nėra, viskas gerai. Kai klausimai atsiranda, atsiranda ir BDAR. Tačiau vos tik informacija išlenda į viešumą, paaiškėja, kad jokių kliūčių ją skelbti nėra.

Galbūt tai tik vienas automobilis. Galbūt tai tik vienas pirkimas. Tačiau būtent iš tokių istorijų ir formuojasi bendras vaizdas, kad valdžios koridoriuose vis dažniau sukasi tie patys žmonės, tos pačios pavardės ir ta pati politinė aplinka. O kai viešieji pinigai pradeda vaikščioti pažįstamais takais, kalbos apie nepotizmą atsiranda pačios, be opozicijos ar žurnalistų pagalbos.

Šita versija jau puola, kelia įtarimą, formuoja politinę kritiką ir neaiškina valstybės tarnautojams, kaip jie turėtų dirbti. Ji koncentruojasi į tai, kaip visa situacija atrodo iš politinės perspektyvos.

Skaidrumas prasideda ne nuo reglamentų

Skaidrumas nėra dokumentas. Tai nėra procedūra. Ir tai nėra galimybė pasirinkti, kurią informaciją atskleisti, o kurią paslėpti po BDAR etikete.

Skaidrumas prasideda tada, kai valdžia supranta, kad viešieji pinigai priklauso ne administracijai, ne merui ir ne tarybos daugumai. Jie priklauso gyventojams. Todėl gyventojai turi teisę žinoti ne tik kiek išleista, bet ir kam išleista.

Šioje istorijoje svarbiausia net ne tai, kad automobilis buvo nupirktas iš tarybos nario sutuoktinės. Svarbiausia tai, kad administracija iš pradžių nusprendė šią informaciją slėpti, nors vėliau ji be jokių problemų atsirado viešai prieinamoje sistemoje.

Būtent todėl ši istorija tampa ne automobilio pirkimo istorija. Ji tampa istorija apie valdymo kultūrą. Apie tai, kaip lengvai viešumas tampa problema tiems, kurie turėtų būti pirmieji jo gynėjai.

O kai valdžia pradeda slėpti tai, kas vėliau paaiškėja esant vieša informacija, visuomenė turi teisę klausti ne tik apie konkretų pirkimą. Ji turi teisę klausti, kiek dar sprendimų buvo priimta vadovaujantis tuo pačiu principu – kuo mažiau žmonės žinos, tuo mažiau klausimų užduos.

Ir būtent šis klausimas šiandien yra daug svarbesnis už vieną automobilį už 8 tūkstančius eurų.