Kultūra valdžiai ar valdžia kultūrai?

Gražiam kadrui žmonių reikia visada

Rasos Ramanauskienės pasisakymas socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje tapo kibirkštimi, nuo kurios įsiplieskė visa diskusija. Jos išlieta nuoskauda buvo ne dėl vandens buteliuko ar vaisiaus vaikui. Tai buvo priekaištas dėl dėmesio stokos.

Į šventę važiavo žmonės, kurie mėnesių mėnesius repetavo, ruošėsi ir aukojo savo laiką. Jie atstovavo Pagėgiams. Tačiau, jos teigimu, išvykstant nesulaukė nei išlydėjimo, nei sėkmės palinkėjimo, nei paprasčiausio žmogiško dėmesio.

Užtat valdžios atstovų, anot jos, netrūko ten, kur buvo galima žengti eisenoje, nusišypsoti fotografui ir patekti į kadrą.

Būtent todėl vienu stipriausių visos diskusijos sakinių tapo jos išvada: „Važiuokit, atstovaukit, o mes ateisim tada, kai reikės nuotraukos.“ Tokiu būdu moteris išliejo susikaupusią nuoskaudą, mesdama kaltinimus Pagėgių valdžiod požiūriui į kultūrą aplamai.

Kultūros žmonės kalba apie tą patį

Įdomiausia tai, kad po šiuo įrašu pradėjo rinktis žmonės, kurie kalbėjo apie tą pačią problemą, tik kitais žodžiais. Būtent ši diskusija parodo, kad nepasitenkinimas tokiu valdžios požiūriu į kultūrą Pagėgiuse yra ne vieno žmogaus nuomonė, o nuomonė didelės dalies žmonių, vienaip ar kitaip prisidedančių prie meno. Dar labiau sustiprina įtarimus dėl valdžios politikavimo kultūra tai, kad net du pastarieji Pagėgių kultūros centro vadovai, kone tos pačios nuomonės.

Buvusi kultūros centro direktorė Svetlana Jašinskienė prisiminė laikus, kai kolektyvai buvo ne tik matomi scenoje, bet ir svarbūs už jos ribų. Ji pasakojo apie išvykas, rūpestį žmonėmis, papildomas iniciatyvas ir dėmesį, kuris nereikalavo didelių pinigų. Pasak jos, net ir turint mažiau galimybių buvo galima parodyti, kad žmonės rūpi. Beje, skaitytojams priminsiu, kad direktorė buvo atleista iš užimamų pareigų metų pradžioje, neva dėl netinkamai atliekamų pareigų. Tačiau neoficialias duomenimis, galimai tai buvo politinis susidorojimas. Pastaruoju metu vyksta teisminiai ginčai dėl neteisėto jos atleidimo.

Rasa Ramanauskienė pridūrė, jog net gabūs vaikai už pasiekimus sulaukė tik simbolinių paskatinimų. Ir jos balsas nuskambėjo ne apie konkrečias sumas. Kalbama čia apie valdžios prioritetus. Nes iš ties didžioji dalis kultūros žmonių skaičiuoja ne koncertus ir renginius, o tai, kiek jiems skirta dėmesio. Todėl esminė problema greičiausia slypi ne biudžete, o požiūryje į žmones

Kada kultūros centras tapo reklamos agentūra?

Dar vienas įdomus pastebėjimas, kurio negalima praleisti pro šalį. Čia tiesmukiau pasisakė buvęs kultūros centro vadovas Sigitas Kancevyčius. Jo nuomone, vietos valdžia kultūros centro paskirtį mato ne kaip kultūros kūrimą, o kaip savo veiklos reklamavimą. Jis prisiminė laikus, kai, anot jo, buvo duodama suprasti, kad vadovas turi būti nepatogumų nekeliantis ir lojalus. Su buvusio vadovo nuomone galima sutikti, galima ir nesutikti Tačiau būtent šis komentaras tarsi sujungė visus kitus pasisakymus į vieną visumą.

Jeigu kultūros paskirtis yra kurti gražų valdžios paveikslą, tada viskas stoja į savo vietas. Tada svarbios tampa nuotraukos. Svarbios tampa eisenos. Svarbios tampa ataskaitos. O žmonės lieka kažkur antrame plane. Beje, jei trumpam apsilankysime Pagėgių savivaldybės paskyroje ar tinklapyje, tai būtent šis nupieštas paveikslas stoja prieš akis pirmame plane: nuotraukose ir ataskaitose apie darbus yra piešiamas tik kokia geri žmonės dirba valdžioje, kiek daug padaro.

Neatsitiktinai diskusijoje ironizuojama apie lojalumą ir būsimą konkursą kultūros centro vadovo pareigoms, su didesniu atlyginimu, nei anksčiau. Matomai neatsitiktinai šioje diskusijoje žodis „lojalumas“ skambėjo gerokai dažniau nei žodis „kultūra“. Ir tuo daug kas pasakyta.

Reklamos daug, ambicijų mažiau

Alpukas Alpauskas atkreipė dėmesį į kitą paradoksą. Pasak jo, reklamos apie Pagėgių kolektyvų dalyvavimą netrūko. Buvo nuotraukų, pranešimų ir pasididžiavimo kupinų įrašų.

Tačiau, jo nuomone, visa tai labiau priminė ataskaitos pildymą nei nuoširdų rūpestį žmonėmis.

Panaši nuotaika skambėjo ir kalbant apie ateities planus.

Reda Acienė prisiminė, kaip po šventės daugelis tikėjosi, jog regiono dainų šventės vėliava bus perduota Pagėgiams. Tačiau vietoje to nuskambėjo klausimas – kodėl ne?

Jai antrindamas Eugenijus Šaltis priminė, kad Rambyno kraštas yra viena regiono dainų švenčių ištakų vietų ir kad būtent Pagėgiai turėjo visas galimybes perimti šią tradiciją.

Tačiau galimybė buvo praleista.

Ir ši detalė tapo dar vienu svariu argumentu tiems, kurie mano, kad kultūrinės ambicijos Pagėgiuose traukiasi.

Kai žmonės nebenori būti dekoracija

Vieni diskusijoje kultūros problemą susiejo su bendresnėmis savivaldybės problemomis. Kiti kalbėjo apie nusivylimą ir nevienodą požiūrį į žmones. Kai kas situaciją vertino dar aštriau. Tačiau visų šių nuomonių esmė buvo panaši. Čia nebuvo vietos dainų šventės kritikai. Nekritikavo kolektyvų ir kultūros žmonių.

Diskusijos dalyviai kritikavo valdžios požiūrį, kuris, jų manymu, kultūrą vertina ne kaip tikslą, o kaip priemonę. Priemonę pasirodyti ir pasigirti, sukurti dar vieną gražų įrašą socialiniuose tinkluose.

Todėl ši istorija yra ne apie vieną išvyką į Šilalę.

Ji apie vis garsiau skambantį klausimą, ar Pagėgiuose kultūra dar kuria valdžios veidą, ar valdžia jau seniai pradėjo naudotis kultūra savo veidui kurti.