Šilutėje pagerbtas tremtinių atminimas

Minėjimų ciklą organizavo Šilutės Hugo Šojaus muziejus. Renginių programa apėmė atminties žygį, pagarbos ceremonijas, paskaitą, parodos atidarymą ir koncertą.

Atminties kelias vedė į Macikus

Birželio 12-ąją Gedulo ir vilties dienos renginiai prasidėjo Šv. Mišiomis už tremtinius ir Lietuvos laisvės kalinius Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčioje. Tuo pat metu iš Šilutės geležinkelio stoties į Macikus pajudėjo atminties žygio dalyviai.

11 val. 59 min. kartu su visa Lietuva buvo pagerbti tremties aukos tylos minute, o Macikų lagerių kapinėse pagerbti negrįžusieji. Ši vieta pasirinkta neatsitiktinai – Macikai yra vienas skaudžiausių XX amžiaus istorijos liudininkų Lietuvoje, menantis tiek nacistinės Vokietijos karo belaisvių stovyklą, tiek sovietų lagerių sistemą.

Minėjimo dalyviai turėjo galimybę išgirsti folkloro ansamblio „Pilutė“ koncertinę programą, o vėliau Šilutės Hugo Šojaus muziejuje menotyrininkas Antanas Ivinskis skaitė paskaitą apie tremtinę, gydytoją ir rašytoją Dalią Grinkevičiūtę, kurios prisiminimai iki šiol laikomi vienais autentiškiausių tremties liudijimų.

Geležinkelio stotyje skambėjo atmintis

Pagrindiniai minėjimo renginiai vyko birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną. Simboliška, kad jie surengti Šilutės geležinkelio stotyje – vietoje, kuri daugeliui Lietuvos žmonių tapo paskutine stotele gimtinėje prieš priverstinę kelionę į tremtį.

Čia buvo atidaryta paroda „Po svetimu dangum: Lietuvos gyventojai sovietų lageriuose ir tremtyje 1940–1958 m.“, pasakojanti apie represuotų žmonių likimus, kasdienybę lageriuose ir tremties vietose.

Vakarą vainikavo grupės „Atika“ koncertas. Jautrios dainos ir geležinkelio stoties erdvė sukūrė ypatingą atmosferą, leidusią susirinkusiesiems ne tik prisiminti istorinius įvykius, bet ir pajusti jų emocinį svorį.

Renginio metu buvo pabrėžta, kad atmintis gyva tol, kol ją saugome ir perduodame ateities kartoms.

Skaudus istorijos puslapis

Prieš 85 metus, 1941 metų birželio 14-osios naktį, Sovietų Sąjunga pradėjo pirmuosius masinius Lietuvos gyventojų trėmimus. Per vieną savaitę iš Lietuvos buvo išvežta apie 30 tūkstančių žmonių. Tremiamos buvo ištisos šeimos – valstybės tarnautojai, karininkai, mokytojai, ūkininkai ir jų artimieji.

Žmonės buvo vežami krovininių traukinių vagonais į atokiausias Sovietų Sąjungos vietoves. Tremtiniai dirbo sunkius fizinius darbus, kirto miškus, tiesė geležinkelius, statė būstus. Vienos sunkiausių sąlygų laukė tų, kurie buvo ištremti prie Laptevų jūros ir Lenos upės žiočių, kur teko išgyventi atšiauriame klimate beveik be elementarių gyvenimo sąlygų.

Istorikų duomenimis, 1941–1952 metais iš Lietuvos buvo ištremta apie 132 tūkst. žmonių, iš jų apie 28 tūkst. žuvo.

Šilutėje vykę renginiai priminė, kad Gedulo ir vilties diena yra ne tik istorinių faktų prisiminimas. Tai diena, kai pagerbiami žmonės, kurie net ir pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis išsaugojo viltį, tikėjimą ir meilę Lietuvai.