Apie ką nutyli renovacijos istorijos?

Lietuvoje šiuo metu renovuoti 4537 daugiabučiai namai. Tai sudaro 15,8 proc. visų renovuotinų namų. Dar 1208 namuose modernizavimo darbai tebevyksta. Tarp savivaldybių lyderiauja Birštonas, atnaujinęs 64 proc. daugiabučių. Palangoje renovuota 56 proc., Druskininkuose – 45 proc.

Šilutės rajono savivaldybėje renovuoti 59 daugiabučiai, arba 6 proc. visų namų. Dar 21 name darbai vyksta. O štai Pagėgių savivaldybėje šie rodikliai vis dar pažymėti nuliu.

Valstybė renovacijai skiria milijonus eurų, gyventojai raginami modernizuoti būstus, tačiau ne visi šiuo procesu džiaugiasi. Pastaruoju metu socialiniuose tinkluose netilo diskusijos dėl Šilutės Knygnešių gatvės 9-ojo daugiabučio. Gyventojai viešai pradėjo kalbėti ne tik apie darbų kokybę, bet ir apie kainą, kuri kai kuriems sukėlė šoką.

Vieno kambario buto su holu renovacijos kaina šiame name, gyventojų teigimu, siekia beveik 20 tūkstančių eurų. Pridėkime palūkanas, Euribor, ir finansiniai įsipareigojimai išsitęsia net 17 metų. Todėl ir kyla klausimai: ar renovacijos išlaidos yra pagrįstos? Ar pasirinkti ekonomiškai naudingiausi sprendimai? Ar gyventojams buvo pateikta visa informacija apie darbų sąmatas ir jų pagrindimą?

Kas iš tiesų priima sprendimus?

Šiame name yra 30 butų. Iš jų 12 priklauso Šilutės rajono savivaldybei ir naudojami kaip socialiniai būstai. Tai beveik pusė visų butų.

Ir štai čia atsiranda klausimas, kurio niekas garsiai nenori užduoti. O gal vis dėlto reikėtų?

Jeigu kone pusė balsų priklauso savivaldybei, o dar dalis gyventojų gauna valstybės kompensacijas ir už didelę renovacijos dalį patys nemoka, ar tokioje situacijoje visi savininkai iš tiesų yra lygūs? Ar žmogus, kuriam renovacija reiškia 15 ar 17 metų paskolą, turi tokias pačias galimybes apginti savo interesus kaip tas, kurio išlaidas dengia valstybė?

Štai čia ir slypi problema, apie kurią viešai kalbama retai.

Mažuma paklūsta daugumai?

Visiems žinoma, kad aukščiausias daugiabučio valdymo organas yra savininkų susirinkimas. Jame sprendžiami renovacijos klausimai: investicinis planas, darbų apimtys, medžiagų pasirinkimas, paskolos, kainos ir mokėjimo tvarka.

Renovacijos procesą organizuoja administratorius, rangovai parenkami viešųjų pirkimų būdu, taikomi kontrolės mechanizmai.

Šilutės šilumos tinklų direktoriaus pavaduotojas renovacijai Vygantas Kamarauskas sako:

„Juk kiekvienas gyventojas gauna visą informaciją apie kainas ir projektą, su kuriuo susipažįsta ir išreiškia savo valią balsavimu.“

Specialistas taip pat primena, kad kompensacijas gaunantys gyventojai už nemažą dalį darbų neprivalo mokėti – išlaidas kompensuoja valstybė.

Ir vis dėlto klausimas lieka.

Jeigu vieni už renovaciją balsuoja beveik niekuo nerizikuodami, o kiti po balsavimo dar septyniolika metų moka įmokas, ar toks mechanizmas tikrai yra teisingas?

Prievolė ne savo noru?

Pagal galiojančią tvarką renovacijai pritarti pakanka daugiau nei pusės butų savininkų balsų. Kitaip tariant, dauguma nustato prievolę visiems.

Tačiau Knygnešių g. 9 namo istorija leidžia pažvelgti į kitą medalio pusę. Kai didelę dalį balsų turi savivaldybė, kai dalis gyventojų gauna valstybės kompensacijas, o likusieji moka visą kainą iš savo kišenės, atsiranda nevienoda atsakomybė už priimtus sprendimus.

Būtent šie žmonės ir klausia: ar teisinga, kad esantieji palankesnėje situacijoje gali nulemti ilgalaikę finansinę prievolę tiems, kurie jokios kompensacijos negauna?

Šilutės rajono meras Vytautas Laurinaitis yra patvirtinęs, kad jei gyventojai nuspręstų atlikti nepriklausomą auditą dėl renovacijos kainos ar darbų kokybės, savivaldybė neliktų nuošalyje ir prie jo prisidėtų proporcingai.

Tačiau net ir auditas neatsakys į vieną svarbiausių klausimų. Ar dabartinis renovacijos balsavimo modelis iš tiesų užtikrina teisingą sprendimų priėmimą?

Nes kai kuriems gyventojams renovacija tapo ne tik nauju fasadu ar mažesnėmis šildymo sąskaitomis. Ji tapo ilgalaike paskola, kurios jie, kaip patys sako, galbūt niekada nebūtų pasirinkę savo noru.

Parama ar ilgalaikė paskola?

Štai čia ir prasideda kita medalio pusė, apie kurią oficialiose ataskaitose dažniausiai nekalbama. Renovacija pristatoma kaip investicija į ateitį, tačiau daliai gyventojų ji tampa ilgalaikiu įsipareigojimu bankui. Ir ne penkeriems ar dešimčiai metų, o beveik dviem dešimtmečiams.

Šilutiškė Skaistė Kromelienė atvirai pasakoja:

„Mes gyvename Knygnešių 9 name. Pas mus net brokų neištaisė bute, už šildymą žiemą mokėjome kosminius pinigus. Renovacija paskaičiuota be palūkanų – 33 tūkstančiai eurų.“

Kita gyventoja, Virginija, pateikia dar iškalbingesnius skaičius:

„Dar pamatysite, kiek bus palūkanų. Gyvenu Knygnešių 11 name. 52 eurai renovacijos įmoka ir dar 38 eurai palūkanų. Butas – 77 kvadratinių metrų. Sausio mėnesį šildymas kainavo 280 eurų.“

Ir čia jau kyla natūralus klausimas – kur ta žadėtoji finansinė nauda? Sudėjus renovacijos įmoką, palūkanas ir šildymo mokestį, kai kuriems gyventojams galutinė suma tampa didesnė nei buvo iki renovacijos.

Saldi pasaka apie mažesnes šildymo sąskaitas subliūkšta tada, kai pradedami skaičiuoti visi mokėjimai. Renovacijos paskola, palūkanos ir šildymas daugeliui tampa ne mažesne, o didesne finansine našta. Išeina paradoksali situacija – žmogui buvo žadėta ekonominė nauda, tačiau realybėje jis tampa ilgalaikės paskolos įkaitu. O bankui visiškai nesvarbu, ar šildymo sąskaitos sumažėjo. Palūkanos skaičiuojamos nuo visos paskolos sumos.

Ar yra alternatyvų?

Žinoma, egzistuoja ir kitas kelias – vadinamoji mažoji renovacija. Tuomet atnaujinama šildymo sistema, subalansuojami stovai, keičiami vamzdynai, įrengiami reguliuojami radiatoriai. Toks variantas kainuoja gerokai mažiau.

Tačiau daugelis žmonių į tai žiūri skeptiškai. Dažnai renovacija vertinama pagal galutinę namo išvaizdą – naują fasadą, spalvas, įstiklintus balkonus. Tačiau išvaizda gali būti ir apgaulinga.

Vis dėlto Šilutės šilumos tinklų direktoriaus pavaduotojas renovacijai Vygantas Kamarauskas laikosi nuomonės, kad gyventojai turi patys įvertinti, kokios renovacijos jiems reikia.

„Jei namas kiauras, tai vien šildymo sistemos atnaujinimas nepadės sutaupyti“, – teigia V. Kamarauskas.

Atlikus šildymo sistemos modernizavimo būtinas dar viršutinio aukšto apšiltinimas, įsitikinęs UAB „Mano būstas vakarai“ direktorius Simonas Krūminis. Jam pritaria ir UAB „Indomus“ direktorius Aurimas Kankalis.

Mažosios renovacijos nauda pasidalino vienas gyventojas, kurio gyvanamame name buvo atliktas šildymo sistemos modernizavimas. Gyvenanti dviejų kambarių bute šeima už tai sumokėjo apie 1800 eurų išskaidant sumą metams, o kovo mėnesį gauta sąskaita maloniai nustebino – viso 17 eurų.

Ar dabar tinkamas metas?

Dar vienas klausimas, apie kurį jau ne vienus metus kalbama statybų sektoriuje – ar apskritai dabar tinkamas metas imtis renovacijos?

Nestabili padėtis pasaulyje, kariniai konfliktai, svyruojančios naftos kainos ir augančios kuro sąnaudos daro tiesioginę įtaką statybų sektoriui. O kai brangsta medžiagos, brangsta ir renovacija.

UAB „Kestartis“ direktorius Jonas Gavėnia teigia, kad kai kurių medžiagų kainos išaugo itin ženkliai.

„Prieš karinį konfliktą Irane pakuotė polistirolo kainavo 44 eurus, dabar jau kainuoja 85 eurus“, – sako statybų bendrovės vadovas.

Vis dėlto jis pabrėžia, kad renovacijos kaina negali būti didinama daugiau, nei numatyta investiciniame plane. Be to, atliktiems darbams suteikiama penkerių metų garantija, todėl rangovas privalo pašalinti per šį laikotarpį išryškėjusius trūkumus.

Stebisi ir nepasitiki?

Tačiau gyventojų abejonės niekur nedingsta. Everita Timoščenko stebisi kai kurių darbų kainomis:

„Absurdų absurdas. Kainos užkeltos kosminės. Už dvejas įėjimo duris, kurios net be telefonspynės, dvi plastikines ir dvejas rūsio duris su maždaug šešių kvadratinių metrų plytelių išklojimu – 52 tūkstančiai eurų.“

Ponia Bracienė taip pat abejoja kai kurių darbų įkainiais:

„Pavyzdžiui, mažo balkono įstiklinimas – 2461 euras. Be apdailos, be palangių. Labai stebina tokia kaina.“

Galbūt specialistai tokius skaičius pagrįstų sąmatomis ir normatyvais. Tačiau problema slypi kitur – žmonės nebepasitiki pačiu procesu. Dar griežtesnę poziciją išsako Ksavera Monstavičienė:

„Renovacija – tai statybininkų įdarbinimas, žmonių pinigų panaudojimas ir bankų pinigai. Renovacija prie šildymo kainos nieko neprisidės, nes šilumos tiekėjai turės išsilaikyti pelningai, todėl kels kainą, jei mažai suvartosite. Po 17 metų su tokiomis medžiagomis ir darbų kokybe reikės renovuoti iš naujo,“ - Ji kelia ir kitą klausimą: „Kodėl gyventojai negali patys organizuotis, pasitikrinti sąmatų ir pasirinkti nepriklausomą techninį prižiūrėtoją, kuris iš tikrųjų kontroliuotų ir darbus, ir naudojamas medžiagas?“

Šie pasisakymai nebūtinai atspindi visų renovuotų namų situaciją. Tačiau jie rodo vieną aiškų dalyką – renovacija šiandien jau nėra vien tik šiltesnių namų ir pigesnių kainų lūkestis. Vis dažniau ji tampa diskusija apie kainą, pasitikėjimą, atsakomybę ir tai, kas iš tiesų laimi, kai gyventojai pasirašo ilgalaikę paskolos sutartį.

Kas iš tiesų laimi?

Taigi iš vienos, atrodytų, paprastos diskusijos apie renovaciją išryškėja kur kas daugiau klausimų, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Pirmiausia tampa akivaizdu, kad daugiabučio renovacija šiandien yra pakankamai brangus malonumas, kuris nemažą dalį gyventojų tiesiog „įgrūda“ į ilgalaikių banko paskolų kišenę. Ir ne penkeriems metams. Dažnai – penkiolikai, septyniolikai ar net ilgesniam laikotarpiui.

Antra, gyvenimas modernizuotame name dar negarantuoja, kad bendra mėnesio išlaidų suma bus mažesnė nei iki renovacijos. Taip, šildymo eilutė sąskaitoje gali sumažėti. Tačiau ar ji sumažės tiek, kad pateisintų gyventojų lūkesčius? O jeigu prie mažesnės šildymo sąskaitos pridėsime renovacijos paskolą ir palūkanas, galutinis rezultatas dažnai tampa toks pats arba net brangesnis.

Ir čia slypi dar viena nežinomybė. Niekas negali garantuoti, kad po dešimties metų šildymo kaina bus tokia pati, kokia yra šiandien. Kaip niekas negali garantuoti, kad pasibaigus garantiniam laikotarpiui namo apšiltinimo sistema nereikalaus papildomų investicijų ar remonto.

Nors renovacijos nauda plačiai reklamuojama ir pateikiama kaip ilgalaikis sprendimas, praktika kartais rodo ir kitą medalio pusę. Žmonės dažniausiai viliojami mažesnėmis šildymo sąskaitomis, tačiau kur kas rečiau kalbama apie paties šildymo kainą, kuri ilgalaikėje perspektyvoje linkusi augti.

Galbūt tai ir nėra pats tiksliausias palyginimas, tačiau jis pakankamai aiškus: mažiau valgydamas dešros sumokėsi mažiau, bet pati dešra nuo to pigesnė nebus. Taip ir su šildymu – sunaudosi mažiau energijos, tačiau jeigu šilumos kaina augs, finansinė nauda gali būti kur kas mažesnė, nei buvo tikėtasi.

Atrodo, kilnus siekis pagerinti žmonių gyvenimo kokybę. Ir daugeliu atvejų jis toks yra. Tačiau šiandien vis garsiau klausiama – kas iš tiesų tampa didžiausiu renovacijos naudos gavėju? Gyventojas, kuris dešimtmečius moka paskolą? Bankas, suteikęs finansavimą? O gal valstybė, gaunanti pridėtinės vertės mokestį nuo milijoninių renovacijos projektų?

Tačiau tai jau kita tema. Ir, beje, ne jau aptarinėta šalies žiniasklaidoje.