Šviesus kunigo Stanislovo Anužio gyvenimas

Prieš porą metų savo septyniasdešimtmetį pažymėjęs kunigas Stanislovas yra žvalus ir visuomeniškas. Jį galima pamatyti ne tik vykdant dvasininko pareigas, bet ir įvairiuose Žemaičių Naumiesčio renginiuose. O labiausiai smagu jį matyti draugiškai žaidžiant su parapijiečiais šaškėmis ar šachmatais, kurių mėgėjas ir gerai šį žaidimą perpratęs jis yra.

Birželio 12 d. Žemaičių Naumiesčio kunigas Stanislovas švenčia savo gimtadienį. Tad iš visos širdies sveikindamas su juo, siūlau pažintį su jo įdomiu ir spalvingu gyvenimu, su kuriuo jis sutiko pasidalinti.   

Greta Kaukuolikų kaimo

Būsimasis kunigas Stanislovas gimė religingoje šeimoje Skuodo rajono Laumaičių kaime. O jie už kelių žingsnių atstumu nuo Kaukuolikų kaimo. Kaip prisiminė klebonas, tas pavadinimas kilęs kaukuolės. Visai šalia Apuolės piliakalnis, ant kurio stovėjusi pilis. Joje žemaičiai gindavosi nuo atėjūnų. Vėliau daug kaulų surasdavo. Taip žmonės šią vietą ir praminė Kaukuolikų kaimu.

Laumaičiai priklausė Šačių parapijai. Šiame miestelyje – didžiulė mūrinė bažnyčia. Abu tėvai vienmečiai – gimę 1928 m., abudu iš vieno kaimo, abu kartu pragyveno 71 metu. Mama mirė prie prieš tris metus 94 amžiaus, tėvas prieš penkis – 93 metų. Tėvai buvo religingi – nepraleisdavo mišių.

Šeimoje, prisiminė klebonas, buvom trys broliai ir mergaitė: Bronislovas, Stanislovas ir Vaclovas, o po jo sesuo Violeta – Viliutė. Nuo Kaukuolikų iki Šačių – 7 km. Ar šalta ar nešalta, jei su dviračiu neišeidavo – mašinos neturėjo – pėsti į bažnyčią eidavo. Tėvas vairuotojas, mama – namų šeimininkė, kažką eidavo į kolūkį, į fermą dirbti. Kolūkiečiai eiliniai. Mes visi buvom religingi. „Kunigu būti norėjau jau antroje klasėje“, – prisiminė Stanislovas. Kad bus kunigu, tėvas nelabai ir tikėjosi: „Ką čia tu lendi, nesugebėsi, paskui gėdą padarysi – ne tavo čia nosiai. O mama meldėsi už mane, o tėvas – kaip tėvas“, – sakė Stanislovas.

Kaip žinia, kunigu Stanislovas tapo, tačiau iki to teko praeiti įvairios patirties ir išbandymų kelią.

Link dvasininko

1971 m. baigęs vidurinę mokyklą Stanislovas stojo į Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos fakulteto lietuvių kalbos, literatūros ir režisūros studijų programą. Pirmas egzaminas – lietuvių kalbos tema. Nors, prisimena, buvo neblogas literatas, rašė penketais temas, kūrė eilėraščius, tačiau iš rašinio čia gavo dvejetą.

Nenorėdamas eiti į rusų kariuomenę, Vilniuje įstojo į 21 technikos mokyklą ir ėmė mokytis radijo aparatūros montuotojo specialybės. Mokslas ten truko metus laiko, tačiau už tai tekdavo du metus pagal įgytą specialybę atidirbti. Tačiau Stanislovas norėjo mokytis, o ne dirbti. Dėl to, ją baigęs, iš karto duoda dokumentus studijuoti žurnalistikos Vilniaus universitete. Tačiau jų ten nepriėmė – privalėjo atidirbti dvejus metus.

Visgi noras mokytis buvo didelis – dokumentus iš karto nuneša į Vilniaus pedagoginį institutą ir, pasisakęs, kad tik vidurinę baigęs, buvo priimtas į lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybę. Ir čia bestudijuodamas galutinai suprato, kad bus dvasininkas.

Matyt Aukščiausiasis buvo suplanavęs tai, nes lietuvių kalbos ir literatūros studentams buvo suteikta išskirtinė galimybė anuomet Respublikinėje, dabar Martyno Mažvydo, bibliotekoje su specialiais leidimais skaityti plačiajai visuomenei nepasiekiamą literatūrą. „Aš čia atradau Šventąjį raštą, įvarius religinius bei filosofinius veikalus ir man mintis dilgtelėjo, kad nebenoriu čia mokytis. Noriu į kunigų seminariją būti kunigu“, – prisiminė klebonas Stanislovas.

Ir metė studijas pedagoginiame institute. Tačiau tuomet galiojo griežta tvarka, kad neatlikus būtinos tarnystės sovietinėje kariuomenėje į Kauno kunigų seminariją nepriimdavo. Kad ir kaip to nenorėdamas, būsimasis kunigas išėjo į kariuomenę.

Nauja netikėta patirtis ir hobis  

1974 m. mūsų pašnekovas patenka karinei tarnybai į Gruziją. Pusę metų tarnavo „artileriskij zvod“ (artilerijos būrys – aut.p.) – tokį sunkų šaunantį į tankus vamzdį ant trijų kojų nešiojo.

Po to jis tapo muzikantu ir likusį privalomosios tarnybos laiką atliko, kaip pats sakė, visam gyvenimui įsiminto pavadinimo dalinyje „Krasnozamnionij zakavkazkij voenij okrig voskovaja čast 403-10 starš muzikant riadovoj Anužis“ (Raudonosios vėliavos Užkaukazės karinė apygarda, karinis dalinys Nr. 403-10, vyresnysis muzikantas, eilinis Anužis – aut.p.).

Dūdą jaunystėje pūsti kiek pamokino brolis Bronislovas, tačiau, išties šiaip muzikantas – savamokslis. Jau minėtoje technikos mokykloje buvo orkestras. Išgirdęs grojant, pasiprašė vadovo ten antru tenoru. Tuomet išties ilgainiui neblogą grojimo praktiką gavo. Su šypsena Stanislovas dabar prisimena, kaip su orkestru grojo „spalinėm“ šventėm Vilniuje Lenino prospekte. Tribūnoje, kurią atstojo ilgas tuometinės Konservatorijos (dabar Muzikos ir teatro akademija) balkonas, LTRS valdžia su Sniečkumi priešakyje, paradui mojuoja. O mokyklos orkestras maršus parado eisenai apačioje groja. Tą spalio 7 d. buvo šalta. Tai valdžia kiek pamojuoja, paskui pasitraukia kavelės su konjaku paimti. „Į galą ta mojuojanti rankelė vis žemiau ir žemiau“, – juokėsi tai matęs tuokart muzikantas Stanislovas Anužis.

Kariuomenėje Gruzijoje taip pat buvo orkestras. Išgirdęs tai, atėjo eilinis Anužis pas jo vadovą ir sako – esu muzikantas. Įsitikinimui jam davė pagroti tenoru. Jiems muzikantų trūko – priėmė. Tarnyba pasikeitė – per dienas ne ką kariško dirbo, o tik grojo. Iki šių dienų tris himnus mintinai moka – Gruzijos, komunistų partijos ir „Sovietskovo sojuza“ (Sovietų sąjungos – aut.p.).

Ir dabar dar kunigas be triūbos armoniką turi, vargonėlių visokius. Būta ir minčių su bažnyčios vargonininku Valerijonu Krutikovu kokį ansamblėlį sukurti… Nespėjo…

Kariuomenėje atsirado ir tai, kas vėliau tapo rimtu hobiu. Šiaip žaidė šaškėmis, o šachmatais pradėjo būtent ten, Gruzijoj. Jais žaidė vėliau ir seminarijoje. Gerą praktiką gavo jau būdamas klieriku, kai vasarą praktiką Kretingoje, pas kunigą Bronisolvą Burneikį atliko. Jis buvo gerai išstudijavęs šachmatų teoriją, į kurią gilinosi sovietinės valdžios už bažnyčios Klaipėdoje statybą į kalėjimo vienutę uždarytas. Klebonas klieriką be visa ko įtraukė į susirašinėjo šachmatų turnyrą. Mūsų pašnekovas rimtai tuo užsidegė ir ilgą laiką tokiu būdu atvirlaiškiais susirašinėjant po keletą metų žaisdavo tokias partijas.

Ir kaip sakė dar apie šachmatus – per naktį gali nemiegoti ieškodamas geriausio ėjimo. Į pastebėjimą, kad jį galima matyti žaidžiant ne šachmatai, o šašėmis, atsakė trumpai – beveik niekas Žemaičių Naumiestyje jau nebežaidžia šio karališko žaidimo. Tad belieka tik tai… Ir pridūrė, jog Gargžduose yra šachmatų klubas „Mintis“. Vaikai treniruojasi. Kartai pakviečia į jų rengiamus turnyrus… Šilutėje nėra tokių žaidėjų. Bet jei kas pasiūlytų klebonui Stanislovui rimtai sužaisti šachmatai – pasiūlymas tikrai būtų priimtas.

Kunigystėn

Nors prievolę – tarnybą – sovietinėje armijoje ir atliko, tačiau įstoti į Kauno kunigų seminariją pasisekė ne iš karto: iš kariuomenės grižo 1976 m. rudenį, kai priėmimas jau buvo baigtas. Tad teko galvoti, kaip gyventi, ką veikti.

Brolis Bronislovas siūlė pabūti vietoje jo rajono kultūros namų direktoriumi Skuode, nes jis norėjo pereiti į muzikos mokyklą. Pavyko reikalą sutvarkyti, ir Stanislovas tapo Skuodo rajono kultūros namų vadovu, nors kažkodėl apiformino Notėnų kultūros namų meno vadovu su alga 72 rubliais. Tuomet per vestuvių du vakarus galima buvo 100 rublių užgroti…

Pavasarį stoja į seminariją – veža dokumentus į Kauną. Atmeta. Tuomet KGB labai atidžiai nagrinėjo stojančiųjų pareiškimus – kas stoja, kodėl stoja, kas giminėj… Tai stojančiųjų pareiškimus perduodavo į Vilnių, į KGB, kur jie viską ištikrina. Ir sprendimas: į seminariją nepriimam, jokių žinių neteikiam.

Tačiau seminarijos prefektas atsargiai pašnibždėjo į ausį: eik iš kultūros namų – niekas iš ten tavęs nepriims. Turi dirbti kažkur kitur, o ne kultūros namuose.

Grįžęs vėl susitvarkė ir būsimasis kunigas tapo bibliotekos ūkvedžiu. Dėjo spynas, langus kur patvarkydavo. O dar ir nedidelį biznį padarydavo – tais laikais, kai buvo ypatingai saugoma, kad kas kokių antisovietinių proklamacijų nekopijuotų ir neplatintų, bibliotekoje saviems uždariems reikalams buvo toks didžiulis kopijavimo aparatas ERA-10. Tad naktimis ūkvedys daktarams knygų kelis šimtus puslapių nukopijuodavo. Ir visokių laikraštėlius vestuvėms…

Po metų, 1978, vėl padavė pareiškimą mokytis Kauno kunigų seminarijoje. Priėmė. Po penkerių metų Stanislovas Anužis tapo kunigu.

Kunigas

Kunigystės pradžia su šiokia atokia netektimi susijusi. Stanislovui 1983 m. tapus kunigu, brolis Bronislovas buvo Skuodo muzikos mokyklos direktorius. Rajono valdžia sužinojusi, kad turi brolį kunigą, pasiūlė pasirašyti jam tokį raštą, kad jis nebendrauja su juo. O be to, norėdamas išlikti mokyklos direktoriumi, turi įstoti į komunistų partiją. Suprantama, jis tokio „siūlymo“ atsisakė ir tapo eiliniu muzikos mokytoju.

Klebonas Stanislovas dabar juokauja, kad nors per jį Bronislovas anuomet prarado direktoriaus postą, po daugelio metų jis jam savotišką kompensaciją po daugelio metų suteikė. Kai 1992 metais jis buvo paskirtas klebonauti į Skuodą, jis brolį pakvietė vargonauti. Brolis dažnai vargonauja ir dabar Žemaičių Naumiesčio bažnyčioje, kai jos klebonas laiko mišias.

Baigęs seminariją kunigas Stanislovas Anužis buvo paskirtas į Mažeikių bažnyčią vikaru. Jo pirmąją šeimininke tapo Vilniuje kooperacijos technikumą baigusi ir taip pat tuo metu į Mažeikius paskirta jo sesuo Violeta. Keletą mėnesių broliu ji šauniai padėjo. Čia galima būtų pridurti, kad ji broliui kunigui talkina ir Žemaičių Naumiestyje.

Po metų Telšių vyskupas Antanas Vaičius, kilęs nuo tų pačių kraštų –„zemliakas“, kaip sakė Stanislovas, paklausęs, ar nori klebonauti? Ir paskyrė į Karklėnus ir Pašilę, Kelmės rajone. Kaip dabar prisimena S. Anužis, ten buvo nuobodoka – žmonių nedaug, veiklos didelės nėra, kelios moterėlės… Toliau 1987 m. paskyrimas į Kražius. Ten daug visokios veiklos būta, todėl apie tai vėliau. Iš Kražių 1992 m. paskyrimas į Skuodo bažnyčią. Iš ten 1997 m. išvyksta kunigauti S. Anužis išvyko į Los Andželą. Tą vietą taip pat palikime tolimesniam pasakojimui. Po sielovados tarnystės Amerikoje – 2008 m. paskiriamas vikaru į Gargždų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią pas savo bendramokslį iš seminarijos laikų Joną Paulauską. Nuo 2009 m. klebonauja Endrijavo ir Judrėnų bažnyčiose. Ir 2016 m. – Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ skiria klebonu į Žemaičių Naumiesčio Švento arkangelo Mykolo bažnyčią. Taip jau dešimt metų Stanislovas Anužis yra šios bažnyčios klebonas. Be jos jis taip pat aptarnauja ir Degučių šv. Vincento Ferero bažnyčią bei tikinčiuosius Švenčiausios mergelės Marijos globos koplyčioje Katyčiuose.

Tarnystė ir veikla Kražiuose

1987 m. Kažių bažnyčios klebonas išėjo į pensiją. Jis ir paprašė vyskupo – ar negalėtų vietoje jo klebonu skirti gerą jo parapijos kaimyną S. Anužį. Taip ir nutiko. Tikriausiajai ne vienas pamena – tais metais jau buvo juntamas laisvės troškimas, kuris jau kitais metais išvirto į visą Lietuvą apėmusį Sąjūdį.

Kražiuose dar 1987 m, ant tuo metu dar neatstatytos buvusios senais laikais seminarijos pastato, jis iškėlė trispalvę. „Atėjo apylinkės pirmininkas, geras žmogus, su „butelka“ pas mane dėl tos trispalvės – jam kegebistai skambino: „Nukabink, kas ten darosi“, – prisiminė tuos laikus S. Anužis. – O aš jam sakyk, kad esu išvažiavęs, nėra namuose, o ten, ant antro aukšto, tik iš vidaus gali prilipti. Taip jis grįžęs ir pasakė. Po trijų dienų pats ją nukabinau.“

Tais pat metais Kražių klebonas S. Anužis pasirūpino, kad būtų iškaltas toks akmuo raudonoje teroro aukoms atminti. Tokių dalykų tuometinė valdžia labai bijojo. Todėl nesutiko duoti transporto atvežti jį į numatytą vietą. Kaimynas buvo sunkvežimio vairuotojas. Bet ir jis bijo tą akmenį vežti. Tai davė raktelius, kad pats klebonas nusivežtų. O Stanislovo tėvas, pamenate, buvo kolūkio vairuotojas, todėl buvo išmokęs sūnus visokių dalykų. Vyrai su lentoms tą akmenį jam padėjo įkelti ir atvežė į vietą. Tik tuomet kažkas vietoje gėlių – dilgėlių padėjo… Tebestovi tas akmuo Kražiuose…

Bendradarbiauti Kražių klebonas pradėjo su Kelmės rajono laikraščio redaktore, žurnaliste Nijolė Petrošiute. Drauge juodu parašė kritinį straipsnį į kartą per mėnesį atgaivintą tarpukariu ėjusį parapijos laikraštį „Kražių aidai“ apie vietos kolūkio pirmininką. Tas padavė juos į teismą už šmeižtą. Tačiau teismo dieną pareiškimą atsėmė – matyt išsigando, kad daugiau kas neišlįstų.

Kai atėjo 1991 m. sausio 13-toji, klebonas S. Anužis ne juokais buvo išsigandęs dėl savo laisvės ar net gyvybės. Tačiau turėjo ir planą – susitarė su kaimynu, kad jei kas, tas slapta nuveš į Liepoją – turėjo ten draugų… O iš ten kaip nors į vakarus… Vėliau A. Anužis sužinojo, kad išties buvo penktu įrašytas į Kelmės rajono izoliuojamųjų asmenų sąrašą. Tokia tad jo ryškiausia veikla be sielovados Kražiuose.

Los Andžele   

Amerikos lietuviai prašė kunigų lietuvių bažnyčioms. Daug kas norėjo važiuoti, tačiau vyskupas A. Vaičius nenorėjo leisti – „išvažiuosit, nebegrįšit“. O kraštiečiu S. Anužiu pasitikėjo ir 1997 m. metams išleido į Los Andželą – Kaliforniją. Kaip dabar prisimena mūsų pašnekovas, jis buvo ketvirtas iš Lietuvos atvykęs klebonas per aštuoniasdešimt metų lietuvių Šv. Kazimiero parapijoje nuo jos įkūrimo 1941 metais.

Po metų vyskupas paklausė: „Ar nori?“ Sakau: „Noriu“, – ir pratęsė. Tačiau pasilikti tikrai nebuvo noro: „Kultūra ne mūsų – aš žemaitis, man ne prie dūšios. Kuo toliau – tuo mažiau ten patiko“, – atsiminimais dalijosi klebonas. Nors iš pradžių viskas buvo įdomu: iki Holivudo tik dvi mylios – lankiausi ten ne kartą, o ir daugybė čia tuo metu mums nematytų „visokių kabakų“…

Pasakodamas apie gyvenimą Amerikoje, klebonas S. Anužis tarstelėjo, kad tikro iš ten galėjo ir negrįžti, nes... susirgo vėžiu. Dabar jis mano, kad tam įtakos galėjo turėti darbas bibliotekoje su kopijavimo aparatu ERA10 – ten buvo naudojama daug švino reagentų. Tačiau amerikiečių gydytojai buvo geri – išoperavo auglį. Kadangi jis ten vyko su darbo viza, suteikiančia kunigams gerą sveikatos draudimą, iš savo kišenės ir mokėti už tai nedaug tereikėjo.

Kaimynystėje Los Andžele gyveno poetas Bernardas Brazdžionis. Mūsų pašnekovas tapo jų šeimos kunigu. Teko ir į paskutinę kelionę jį palydėti: „numarinau, akis užmerkiau, ligonio tepimą suteikiau ir atvežiau į Lietuvą laidoti.“ Kunigui Stanislovui teko ir su daugiau kuo iš žymiųjų ten gyvenančių lietuvių bendrauti.

Tai tik keletas ryškiausių kunigo Stanislovo Anužio jo spalvingo gyvenimo atsiminimų. Dėkoju už galimybę pabendrauti su juo ir pasidalinti su visais jo nueitu keliu. Dar kartą sveikinu kleboną su gimtadieniu ir linkiu stiprios sveikatos bei daug jėgų.