Popietė ant Pakalnės upės kranto

Besiruošdamos išvykai, ilgai dairėmės tokios dienos, kuri būtų saulėta ir šilta, – juk šį pavasarį gero oro taip stigo. Mūsų vadovė Irena Arlauskienė, pasikliaudama orų prognozėmis, pasirinko birželio 9-ąją ir neapsiriko – gamta mums padovanojo nuostabią vasarišką dieną.

Pirmiausia Eugenija trumpai papasakojo apie gyvenimą senajame name, į kurį jos šeima po karo atsikėlė iš Aukštaitijos. Ji prisiminė pavasarinius potvynius, kai kieme būdavo galima prisisemti stintų ir pilti jas tiesiai į valtis, pasakojo apie laikus, kai kiemai aidėdavo nuo vaikų juoko ir žaidimų. Dabar, pasak šeimininkės, pylimu kartais praeina tik vienas kitas žmogus. „Gerai, kad bent savaitgaliais jų būna daugiau“, – su lengvu ilgesiu kalbėjo ji. Eugenija taip pat didžiavosi kieme augančiu įspūdingu kaštonu ir juokaudama siūlė jį siųsti į gražiausio Lietuvos medžio rinkimus. Iš tiesų medis to vertas.

Vėliau buvome pakviestos į namus, į jaukų kambarį, kuriame šeimininkė eksponuoja savo floristikos darbus. Nedideli langai, žemos, balkiais puoštos lubos kūrė ypatingą senovinio namo aurą. Ne vienai jos priminė vaikystę ar viešnages pas senelius. Po stiklu eksponuojami spalvingi paveikslai, sukurti iš vasarą surinktų ir kruopščiai išdžiovintų gėlių bei kitų augalų. Kiekvienas darbas alsavo kūrybiškumu, kantrybe ir meile gamtai, todėl išsirinkti vieną gražiausią buvo beveik neįmanoma.

Įdomu buvo pasižvalgyti ir po kitus namų kambarius, primenančius mažas muziejaus sales. Vieną jų puošė daili koklinė krosnis, kitame akį traukė senelio, dailininko Eugenijaus Kulviečio, autoportretas ir jo tapybos darbų katalogas. Ant spintelės išrikiuotos šeimos nuotraukos bylojo tylų, bet prasmingą kelių kartų istorijos pasakojimą.

Nuo kaitrios saulės pasislėpėme erdvioje pavėsinėje. Vaišinomės šeimininkės keptu gardžiu keksu, gėrėme kavą, skaitėme savo kūrybos eiles, kalbėjomės apie orų prognozes ir senuosius liaudies spėjimus. Tądien dar sužinojome apie Šv. Medardo dienos orų spėjimus. Tai birželio 8-oji diena. Jei rytą (svarbus tik rytas) lyja, lis 40 arba, geriausiu atveju, 21 dieną. Šiuo spėjimu tiki Prancūzijos, Vokietijos, Nyderlandų ir jų kaimyninių šalių gyventojai, ypač vynuogių augintojai. Lietuvoje Šv. Medardas nėra labai populiarus, tačiau besidomintiems liaudies meteorologija smagu žinoti, kad ir kitos tautos turi savo stebėjimus, su jais susijusias legendas bei pasakojimus.

Vėliau dalijomės prisiminimais, dainavome. Atsisveikindamos Eugenijai padovanojome mūsų bendros kūrybos knygą „Kai laisvi vaikščiojo tik debesys“, pasakojančią apie pandemijos laikotarpį.

Išvykome pažadėjusios dar sugrįžti. Ši jauki popietė ant Pakalnės upės kranto padovanojo ne tik gražių įspūdžių, bet ir naujų minčių kūrybai, o širdyse paliko šilumos, gimtojo krašto ir žmonių grožio jausmą.