Rambyno paparčio žiedas, regis, šiemet pražydo kitur

Šiemet nusprendžiau Joninių vakarą praleisti Pagėgių krašte, ant Rambyno kalno. Tikriausiai neatsitiktinai – į šį kraštą vis dar traukia jaunystės nostalgija. Tais laikais ši šventė dar nebuvo vadinama Joninėmis. Visi važiuodavo į Jaunimo šventę. Bet paparčio žiedo paieškos vidurnaktį buvo ne mažiau svarbios nei dabar, pats šventės turinys buvo visai kitoks.

Anuomet niekam nekildavo klausimas, ar verta važiuoti. Važiuodavo visi. Diskotekos iki aušros, saulės pasitikimo apeigos, pilnas kalnas jaunimo, muzika, šurmulys, prekeiviai, kepamų šašlykų kvapas ir gyvas jausmas, kad vyksta kažkas ypatingo. Rambynas tuomet traukdavo ne tik pagėgiškius – čia rinkdavosi žmonės iš aplinkinių rajonų.

Kur dingo žmonės?

Šiandien viskas pasikeitę. Net aukuras jau nebe tas, kurį prisimena senesni šios šventės lankytojai. Pasikeitė ir pati šventės nuotaika.

Besišnekučiuojant su politiku Edgaru nuskambėjo lakoniška pastaba:

– Matomai, išvažinėjo...

Gal ir išvažinėjo. O gal tiesiog išvažiavo ten, kur šventė ilgesnė, triukšmingesnė ir labiau primena vasaros kulminaciją nei kultūrinį renginį.

Kalbinti kiti žmonės turėjo įvairių nuomonių. Vieniems programa pasirodė pernelyg rami, kiti sakė geriau būtų pasirinkę Jonines kitur. Netrūko ir tokių, kurie prisiminė laikus, kai Rambyno kalne vietos tekdavo ieškoti ne prie scenos, o bent jau ten, kur dar buvo galima prasibrauti pro žmones.

<tj>Tradicijos svarbios, bet ar jų pakanka?

<t>Buvusi Pagėgių savivaldybės Kultūros centro direktorė Svetlana Jašinskienė paaiškino, kad pagrindiniai šventės akcentai buvo suplanuoti dar prieš metus. Taip ir turi būti – kultūros renginiai negimsta per savaitę ar dvi. Ir šiemet dar važiuojama tuo bagažu, kuris jos paliktas.

Tačiau gyvenimas per metus taip pat nestovi vietoje. Keičiasi žmonių lūkesčiai, keičiasi renginių pasiūla, o kartu ir konkurencija dėl žiūrovo. Vien tradicijų šiandien jau nebepakanka. Ypač Joninėms.

Niekas nesako atsisakyti apeigų, aukuro ar folkloro. Atvirkščiai – be jų Rambynas prarastų savo išskirtinumą. Tačiau kodėl šalia jų negalėtų atsirasti daugiau gyvybės? Kodėl po apeigų jaunimas turėtų skubėti į kitus miestus ieškoti linksmybių?

Juk kadaise Rambynas mokėjo suderinti abu pasaulius – ir pagarbą tradicijoms, ir šventę, į kurią norėjosi sugrįžti.

Papartis pražydo kitur?

Būtų neteisinga sakyti, kad šventėje nebuvo nieko gero. Etnografinio teatro „Nėgelys“ kolektyvas sukūrė prasmingą spektaklį, meno mėgėjų kolektyvai dovanojo dainas, gražią programą „Tūravonės“ pristatė Jonas Baltokas ir Daiva Plikšnienė.

Už tai organizatoriams ir atlikėjams verta nuoširdžiai padėkoti.

Tačiau vis kirbėjo mintis, kad visa tai primena gražiai įrėmintą prisiminimą apie Rambyną, o ne patį Rambyną, kurį daugelis dar mena. Šiemet Rambynas atsisuka ir kitu kampu, kuriame tiesiog parodomas nugludintas vietinio karaliuko veidas, mėgstančio ne tik pasigirti, bet ir pozuoti prieš kameras.

Galbūt problema visai ne žmonėse. Gal žmonės tiesiog balsuoja kojomis ir važiuoja ten, kur šventė tęsiasi ilgiau nei iki užgęstančio laužo.

Nes Joninės – tai ne vien apeiga. Tai trumpiausia metų naktis, kuri kažkada atrodydavo per trumpa. O šiemet Rambyne ji baigėsi taip, kad net paparčio žiedas, regis, nusprendė pražysti kitur.