Kai žodžiai prasilenkia su darbais: ar iš tiesų laukia verslo?

Tačiau realūs sprendimai verčia suabejoti, ar šios deklaracijos nėra tik gražūs rinkiminiai lozungai.

Pastarieji metai rodo ne vieną atvejį, kai vietoj pagalbos verslininkai susiduria su kliūtimis, biurokratiniais ginčais ir sprendimais, kurie investuotojams siunčia labai aiškią žinią – čia jūsų nelaukia.

Investuotojas išėjo, liko tik piktžolės

Prieš kurį laiką Pagėgių savivaldybės taryba nepratęsė valstybinės žemės nuomos bendrovei, planavusiai vėjo energetikos projektus. Tuomet buvo kalbama apie savivaldybės interesų gynimą, teritorijos perspektyvas ir atsakingą požiūrį į žemės naudojimą. Praėjo laikas.

Šiandien toje vietoje nestatomi nei vėjo parkai, nei kuriamos darbo vietos. Nebėra nei investicijų, nei papildomų pajamų savivaldybei. Yra tik apleista teritorija, apaugusi žole ir piktžolėmis.

Kyla natūralus klausimas – ar toks buvo siekiamas rezultatas?

Jeigu tikslas buvo apsaugoti viešąjį interesą, kuo šiandien visuomenei naudingesnė tuščia ir nenaudojama teritorija už planuotas investicijas?

Pirkinys tik su ketvirtadaliu teritorijos

Ne mažiau klausimų kelia ir kito verslininko istorija.

Įsigydamas buvusios kelių valdybos pastatus Klaipėdos gatvėje, jis matė vientisą aptvertą teritoriją, kuri dešimtmečius buvo naudojama kaip vienas ūkinis kompleksas. Registrų centro duomenys rodo, kad visas valstybinės žemės sklypas sudaro 0,3065 ha ir toks plotas nuomojamas dabartiniam naudotojui iki 2099 metų.

Tačiau netrukus verslininkui buvo pasiūlyta visai kas kita.

Savivaldybė paaiškino, kad pagal atliktą vertinimą pastatams eksploatuoti pakaktų maždaug 0,0934 ha, todėl tokio dydžio sklypą ir siūloma nuomotis. Jeigu pageidaujama daugiau žemės, pirmiausia siūloma savo lėšomis rengti teritorijų planavimo dokumentus arba žemės valdos projektą.

Formaliai toks paaiškinimas gali atitikti teisės aktus. Tačiau verslo požiūriu situacija atrodo visiškai kitaip.

Verslininkas įsigijo nekilnojamojo turto kompleksą manydamas, kad galės naudotis teritorija, kuri dešimtmečius buvo eksploatuojama kartu su pastatais. Vietoj aiškaus ir prognozuojamo sprendimo jam pasiūloma papildomai investuoti į projektavimo procedūras, kurios kainuoja laiką, pinigus ir negarantuoja galutinio rezultato. Ar taip kuriama palanki investicinė aplinka?

Vieniems galima daugiau, kitiems – mažiau?

Ši istorija neišvengiamai kelia platesnį klausimą. Pagal kokius kriterijus Pagėgiuose formuojami valstybinės žemės sklypai?

Kodėl vienais atvejais nekilnojamasis turtas eksploatuojamas su didesnėmis teritorijomis, o kitais verslininkams siūloma apsiriboti tik minimaliu plotu? Ar visiems taikomi vienodi standartai?

Jeigu taip, savivaldybė turėtų tai aiškiai ir viešai parodyti. Jeigu ne – visuomenė turi teisę paklausti, kodėl vieniems sudaromos palankesnės sąlygos nei kitiems.

Liberalams verta prisiminti savo pačių deklaruojamas vertybes

Lietuvoje daugelis savivaldybių šiandien aktyviai konkuruoja dėl kiekvieno investuotojo. Verslui siūlomos konsultacijos, operatyvūs sprendimai, pagalba tvarkant dokumentus, ieškoma kompromisų, nes suprantama paprasta tiesa – investicijos kuria darbo vietas, didina biudžeto pajamas ir padeda išlaikyti žmones regionuose.

Pagėgiai, regis, eina priešinga kryptimi.

Kai vienas investuotojas pasitraukia, o kitam sudaromos papildomos kliūtys, sunku kalbėti apie realų verslo skatinimą. Tuo labiau, kai tai vyksta savivaldybėje, kuri nuolat susiduria su gyventojų mažėjimu, darbo vietų stygiumi ir emigracija.

Liberalų retorika apie verslo laisvę skamba įtikinamai tol, kol nereikia priimti konkrečių sprendimų.

Būtent tada paaiškėja, ar politiniai šūkiai turi realų turinį.

Kol kas Pagėgiuose vis dažniau susidaro įspūdis, kad verslininkai vertinami ne kaip partneriai, o kaip problema, kurią reikia administruoti.

O tokia žinia investuotojams paprastai reiškia viena – pinigai ir darbo vietos keliauja ten, kur jų iš tiesų laukia.