Lietuvos vaikai lauke praleidžia mažiau laiko nei bet kada

Ji nėra vienintelė. Žurnale „JAMA Pediatrics“ 2024 metais publikuotas tyrimas, apėmęs apie 7 tūkstančius vaikų iš 33 šalių, nustatė, kad trys iš keturių Europos vaikų, kuriems yra nuo trijų iki ketverių metų, per daug laiko leidžia prie ekranų, per mažai miega ir per mažai juda pagal tarptautinius standartus, kurie mažiems vaikams rekomenduoja tris valandas fizinės veiklos per dieną, ne daugiau nei valandą prie ekranų ir nuo dešimties iki trylikos valandų miego. Tik 14 procentų visų pasaulio vaikų, priklausančių šiai amžiaus grupei, atitiko visus tris standartus vienu metu. JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrų duomenys rodo, kad beveik 40 procentų ikimokyklinio amžiaus vaikų lauke žaidžia valandą ar mažiau per darbo dieną, ir tai yra skaičius, kuris prieš trisdešimt metų būtų sunkiai įtikimas. Anglijoje nuo 2021 metų vykdomas „Natural England“ tyrimas, apklausiantis vaikus ir jaunuolius apie jų santykį su gamta, 2025 metais parodė, kad 65 procentai vaikų jaučia stiprų ryšį su gamta, ir šis skaičius auga nuo 44 procentų 2021 metais iki 65 procentų 2025 metais. Tačiau šis augimas daugiausia stebimas tarp šeimų, kurios sąmoningai investuoja į laiką gamtoje, o mažas pajamas gaunančiose šeimose silpno ryšio su gamta rodiklis yra daugiau nei dvigubai didesnis nei tarp pasiturinčiųjų.

Lietuvoje padėtis nėra geresnė. Lietuvos mokslininkų tyrimas atskleidė, kad nuo keturiolikos iki septyniolikos metų paaugliai mokyklos dienomis internete praleidžia vidutiniškai keturias su puse valandos, o laisvadieniais beveik šešias valandas, ir trečdalis jų laisvadieniais internete būna nuo penkių iki šešių valandų, o kas penktas ten praleidžia nuo septynių iki aštuonių valandų. Lietuvos sporto universiteto tyrimas, kurio metu apklausta apie 5 tūkstančiai gimnazistų visoje šalyje, nustatė, kad 60 procentų apklaustųjų prie ekranų praleidžia ilgiau nei rekomenduojamas keturias valandas, ir didžioji dalis jų internetu namuose naudojasi beveik tiek, kiek nori. Vilniaus universiteto mokslininkai, tyrinėjantys ekranų poveikį vaikų sveikatai, rekomenduoja taisyklę nulis, viena, dvi, trys arba keturios: nulis valandų iki dvejų metų, viena valanda nuo dvejų iki penkerių, dvi valandos nuo šešerių iki dešimties, trys ar keturios valandos nuo vienuolikos, tačiau realybė rodo, kad dauguma šeimų šių ribų nepasiekia, ir ne dėl abejingumo, o dėl to, kad visa kasdienė rutina, apimanti mokyklą, darbą, būrelius ir transportą, palieka labai mažai vietos laikui lauke.

Medicinos sociologas daktaras Benediktas Gelūnas iš Vytauto Didžiojo universiteto pabrėžia, kad ekranų problema nėra vien tik tėvų atsakomybė. „Tai yra didžiulis krūvis tėvams, nes ne tėvai sukūrė šias medijas ir ne jie būtinai giliai supranta jų turinį“, teigė jis. „Svarbu kalbėti ir apie platesnę socialinę bei kultūrinę atsakomybę tiek įstatymų ir reguliavimo aspektu, tiek per viešąjį kalbėjimą, edukaciją.“ Jis pridūrė, kad pajusti gyvenimą šiapus ekranų padeda savanorystė, hobiai bei įsitraukimas į vietos bendruomenę, ir kad vienišumas, kurį daugelis jaunų žmonių bando malšinti per ekranus, yra kur kas platesnė problema nei vien technologijų klausimas. Lietuvos sporto universiteto docentė daktarė Brigita Miežienė pastebėjo, kad merginos prie ekranų praleidžia pusvalandžiu ilgiau nei vaikinai, o socialiniuose tinkluose naršo beveik valanda ilgiau, ir kad fiziškai mažiau aktyvūs yra tie vaikai, kurių ekranų laikas namuose niekaip neribojamas.

Kristina po to skaičiavimų vakaro nusprendė kažką keisti ir pradėjo nuo paprasčiausio dalyko, kai kiekvieną savaitgalį bent vieną dieną visa šeima leidžia lauke, nesvarbu, koks oras, ir traukia ne į prekybos centrą, o į mišką, prie ežero ar tiesiog į parką. Pirmus kelis kartus sūnus skundėsi, kad nuobodu, kad šalta, kad nėra ką veikti, bet maždaug po mėnesio jis pradėjo pats prašyti eiti į mišką, ir Kristina prisimena, kad lūžio momentas buvo tada, kai ten radęs storą šaką vaikas dvi valandas iš jos ir kitų pagalių statė kažkokią konstrukciją, kurios paskirtis liko neaiški, bet kurios statybos jį visiškai užvaldė. Vasarą ji nusprendė pirmą kartą išsiųsti sūnų į stovyklą su nakvyne. Po savaitės grįžęs vaikas buvo pasikeitęs. Labiau ne tuo, kad kažko naujo išmoko ar pamatė, o tuo, kad žinojo, ką daryti su tuščiu laiku, ir šis žinojimas pakeitė visą šeimos dinamiką likusiai vasarai.

Panašiomis istorijomis dalijasi vis daugiau šeimų, ir tai atitinka tarptautines tendencijas, kai Anglijoje stipraus ryšio su gamta rodiklis tarp vaikų per ketverius metus išaugo nuo 44 iki 65 procentų, o tai rodo, kad daliai šeimų gamta tampa vis svarbesne kasdienybės dalimi, net jei bendra statistika vis dar išlieka niūri. Stovyklose „Basakojis“ Panevėžio, Šiaulių ir Trakų regionuose, kur per devynerius metus 115 pamainų priėmė daugiau nei 4800 vaikų, vadovai mato tą pačią situaciją, kai tėvai, kurie atsiunčia vaiką pirmą kartą, dažnai būna nervingi ir pilni klausimų, bet kai vaikas grįžta ir namuose dvi savaites žaidžia lauke, užuot sėdėjęs prie ekrano, tie patys tėvai registruoja jį jau kitai vasarai dar prieš pasibaigiant rugpjūčiui. Šią tendenciją patvirtina moksliniai tyrimai, nes Vokietijoje atliktas tyrimas su septyniasdešimt šešiais paaugliais po dešimties dienų programos be ekranų gamtoje užfiksavo psichikos sveikatos pagerėjimą, ir tyrėjai tai susiejo būtent su sumažėjusiu ekrano laiku.

2024 metų tyrimų apžvalga, apėmusi 41 tyrimą su daugiau nei 10 tūkstančių mokinių nuo ikimokyklinukų iki studentų, nustatė, kad ugdymas lauke pagerina gamtos mokslų, skaitymo, rašymo, socialinių mokslų ir matematikos mokymosi rezultatus, taip pat skatina savimonės, mokyklos mikroklimato, motyvacijos bei gerovės vystymąsi. Kornelio universiteto tyrėjai 2024 metais pabrėžė, kad laikas gamtoje gerina kognityvinius, psichologinius, akademinius ir sveikatos rodiklius, tačiau mokyklose tam vis dar trūksta sisteminio požiūrio. Tai reiškia, kad sąmoningai laiką lauke besirenkančios šeimos daro tai ne tik dėl gero jausmo, bet ir dėl to, kad duomenys rodo konkrečią naudą, apimančią ne tik fizinę sveikatą, bet ir gebėjimą mokytis, bendrauti bei reguliuoti emocijas.

LRT reportaže apie vaikų ekranų laiką kalbėjęs ketvirtokas Emilis iš Vilniaus, kuris neturi telefono, per savaitę kompiuterinius žaidimus žaidžia kiek daugiau nei valandą, o laisvalaikį leidžia su šeima, žaisdamas stalo žaidimus ar važiuodamas į gamtą. Jo mama Agnė sako, kad ribodami laiką prie ekranų jie su vyru kartais jaučiasi esantys mažuma, bet pastebi, kad tarp draugų tokių kaip jie atsiranda vis daugiau. Tai turbūt svarbiausia tendencija, kurią įžvelgiu kalbėdamasis su šeimomis, kai iš pradžių kiekviena iš jų jaučiasi taip, tarsi būtų viena, tarsi visi kiti vaikai turėtų telefonus ir žaistų žaidimus, o jų vaikas bus atstumtas, bet pradėję ieškoti bendraminčių, jie jų randa, ir tie bendraminčiai paprastai elgiasi taip pat: siunčia vaikus į stovyklas, savaitgaliais eina į mišką ir ekranus riboja ne draudimais, o siūlydami kažką įdomesnio. Skaičiai vis dar nėra palankūs, kadangi dauguma Lietuvos vaikų turinį ekranuose vartoja per daug, lauke būna per mažai, ir tai tendencijos nesikeičia taip greitai, kaip norėtųsi. Tačiau tie keliolika procentų šeimų, kurios sąmoningai pasirinko kitą kelią, auga, ir jų vaikai rudenį į mokyklą ateina kitokie, tai yra pailsėję, bet nepraradę struktūros bei pasiruošę tiek mokytis, tiek žaisti.