Ir suskrido dainavijon širdys

Nors nuo paskutiniojo choro veiklos puslapio užvertimo praėjo jau dvidešimt metų (2005 m.), tai nesutrukdė dvidešimt keturioms dainininkėms vėl susiburti ir prisiminimais bei dainomis atgaivinti turtingą kolektyvo istoriją. O ji išties įspūdinga – konkursų laureatės ir prizininkės, šešių respublikinių dainų švenčių dalyvės, koncertai Lietuvos televizijoje, pažintys ir susitikimai su Latvijos vyrų choru, koncertinės kelionės į tuometinę Čekoslovakiją ir Bulgariją.

Kolektyvą subūrė ir pirmuosius šešerius metus jam vadovavo Lietuvos konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) auklėtinė Vanda Valužienė. Jos pradėtą darbą tęsė Šilutės meno mokyklos mokytoja Gražina Liaudanskienė. Vėliau chorui dirigavo pedagogas, Klaipėdos kariljono muzikantas Kęstutis Kačinskas ir buvusi Šilutės meno mokyklos direktorė Rūta Gatelienė, ilgiausiai vadovavusi kolektyvui.

Popietės metu buvo pagerbti choro vadovai, prisimintos jau Anapilin išėjusios choristės, šiltu žodžiu paminėtos dėl įvairių priežasčių negalėjusios atvykti dainininkės.

Kokia stipri turi būti kolektyvo dvasia, jei ir po tiek metų vėl norėjosi susitikti, pabendrauti, prisiminti bendrystę ir, svarbiausia, tarsi ant sparnų pakilti į dainų pasaulį. Pagerbėme lietuvių liaudies dainą, į gražiausių dainų popuri supindamos žaliosios rūtos simbolį.

Šioje muzikinėje kelionėje akordeonas Vitos Matulės rankose buvo ir vedlys, ir ištikimas palydovas.

Džiugu, kad net dvylika buvusių chorisčių ir šiandien dainuoja įvairiuose meno kolektyvuose, tęsdamos meilę muzikai ir dainai.

Choro istorija liko įamžinta metraštyje, kuris dabar saugomas Šilutės Hugo Šojaus muziejuje. Tačiau svarbiausia – ji gyva mumyse, dainą mylinčiose moteryse, išsaugojusiose kolektyvo dvasią, bendrystę ir gražiausius prisiminimus.

Nuoširdžiai dėkoju visoms dainininkėms ir Raimondai Jaruškevičienei, padėjusiai surengti šią jaukią ir prasmingą šventę.

Teisus buvo Eduardas Mieželaitis, sakydamas: „Apie ką bedainuotų žmogus, visada ant jo rankų supasi Lietuva.“