Aleksandras Vasiljevas: „Suknelės turi savo sielą“

„Turiu saugotis blogos energijos“

Pokalbio metu su publika paaiškėjo, kad Aleksandras Vasiljevas nėra vien racionalus mados istorikas. Ant jo kaklo kabantis sidabrinis Saharos kryžius – ne puošmena, o talismanas. Jį, pasak kolekcininko, pagamino Maroko berberai, o jo paskirtis – saugoti žmogų nuo blogos energijos.

Neatsitiktinai ant abiejų rankų jis visada nešioja ir po žiedą. Vasiljevas prisipažino dažnai bendraujantis su tūkstančiais nepažįstamų žmonių, todėl stengiasi apsisaugoti nuo piktos akies. Jis juokaudamas sakė, kad tarp gerų žmonių kartais pasitaiko ir „kobrų“, todėl tam tikri simboliai jam suteikia vidinį saugumo jausmą.

Publiką užburia ne tik pasakojimai

Ne mažiau netikėtas buvo jo prisipažinimas, kad per ilgus darbo scenoje metus išmoko valdyti auditorijos dėmesį. Pasak Vasiljevo, žmogus pirmiausia kalba ne žodžiais, o kūno kalba. Rankų judesiai, akių kontaktas, net pasisveikinimas rankos paspaudimu leidžia pajusti pašnekovą ir užmegzti ryšį.

Jis įsitikinęs, kad kiekvienoje salėje yra žmonių, kurie lengviau pasiduoda emocijoms, ir tokių, kurie išlieka skeptiški. Todėl pirmosios minutės prieš auditoriją esą lemia labai daug. Net kunigo ar popiežiaus pakelta ranka, anot jo, nėra atsitiktinis gestas – tai būdas sutelkti žmonių dėmesį.

Sena suknelė – ne tik audinys

Kalbėdamas apie savo kolekciją Vasiljevas ne kartą pabrėžė tikintis, kad seni daiktai išsaugo žmonių gyvenimų pėdsakus. Žvelgdamas į prieš šimtą ar du šimtus metų pasiūtą suknelę jis mėgina įsivaizduoti moterį, kuri ją vilkėjo – gal ji buvo laiminga, gal gedėjo, o gal pirmą kartą gyvenime šoko pokylyje.

Pasak kolekcininko, net jo komandos narės kartais atsisako liesti kai kuriuos eksponatus, nes jaučia keistą jų skleidžiamą energiją. Tokiais atvejais jis nieko neverčia – jei žmogus taip jaučiasi, tegu suknelė ir toliau ramiai guli savo vietoje.

Būtent todėl Vasiljevas mano, kad Lietuvoje jo parodos sulaukia ypatingo susidomėjimo. Jo įsitikinimu, lietuviai iki šiol išsaugoję dalį pagoniško pasaulio suvokimo – tikėjimą, kad ne tik žmogus, bet ir medis, akmuo ar senas daiktas gali turėti savąją istoriją ir dvasią. Gal todėl, anot muziejaus gidų, lankytojai prie vienos suknelės kartais praleidžia dešimtis minučių, įdėmiai tyrinėdami kiekvieną siūlę ir nėrinį.

Keliaudamas pažįsta tautų charakterį

Aleksandras Vasiljevas yra aplankęs dešimtis pasaulio šalių, todėl apie madą dažnai kalba per skirtingų tautų gyvenimo būdą. Tą dieną jis prisiminė ir rytinį pasivaikščiojimą po Šilutės antikvariatus. Keturios nedidelės parduotuvės jam tapo dar viena proga kalbėti apie žmonių mentalitetą.

Anot jo, vien pažvelgus į parduodamus daiktus galima suprasti, iš kokios šalies jie atkeliavo. Švediški daiktai, jo žodžiais, visada praktiški – protestantiška kultūra vertina patogumą. Prancūziški – priešingai, dažnai kuriami vien dėl grožio, nes katalikiškoje tradicijoje estetika užima ypatingą vietą. Vokietijoje šios dvi tradicijos susilieja, todėl ten greta praktiškų buities daiktų gausu religinių ir puošnių interjero detalių.

Kodėl dingo skrybėlės ir atsirado tatuiruotės?

Didžiausią publikos nuostabą sukėlė gebėjimas mados pokyčius paaiškinti visiškai netikėtomis priežastimis.

Kodėl moterys beveik nustojo nešioti skrybėles? Vasiljevas įsitikinęs, kad jas „nužudė“ automobilis. Plačiabrylė skrybėlė trukdė vairuoti, o kartu išnyko ir sudėtingos šukuosenos, kurioms tokie galvos apdangalai buvo kuriami.

Tatuiruotes jis vadina ne trumpalaike mada, o globalizacijos ženklu. Pasak kolekcininko, šiandien žmonės vis dažniau keičia savo išvaizdą ieškodami naujos tapatybės, nors dar nežinoma, kaip oda į tatuiruočių pigmentus reaguos po kelių dešimtmečių.

Ne mažiau netikėtas buvo ir jo paaiškinimas apie aukštąją madą. Vasiljevo teigimu, garsieji mados namai milijardus uždirba ne pardavinėdami prabangias sukneles, o reklamuodami kvepalus, kosmetiką ir kitus gaminius, kuriuos gali įsigyti kur kas daugiau žmonių.</t>

Kolekcionavimo aistra nesibaigia

Nors Aleksandro Vasiljevo fonduose jau saugomi tūkstančiai eksponatų, jis neslepia vis dar medžiojantis retus radinius. Didžiausia svajonė – XVIII amžiaus moterų suknelės, kurių pasaulyje likę labai nedaug. Viena tokia šiandien kainuoja apie dešimt tūkstančių eurų.

Tačiau jis ne mažiau domisi ir visai neseniai kurtais drabužiais. XX amžiaus pabaigos mada šiandien, anot kolekcininko, beveik nuvertinta, todėl dabar pats geriausias metas išsaugoti tai, ką daugelis dar vadina paprasčiausiomis senienomis.

Svarbiausias kriterijus jam išlieka rankų darbas. Daiktas, sukurtas su meile, visada bus vertingesnis už tūkstančius plastiko gaminių, pagamintų fabrike.

Žmogus, kuris priverčia kitaip pažvelgti į madą

Aleksandras Vasiljevas į Šilutę atveža ne tik istorinius kostiumus. Kiekvienas jo susitikimas tampa improvizuota kelione per skirtingas epochas ir kultūras. Jis vienodai lengvai pasakoja apie XVIII amžiaus pokylius, Japonijos kimono, Romos sendaikčių turgus, kailinius, kurie šiandien kainuoja vos keliasdešimt eurų, ar sudužusią lėkštę, kuri, pasak jo, „tiesiog sulaukė savo laiko“.

Galbūt todėl bilietai į jo susitikimus išnyksta taip greitai. Žmonės ateina ne tik pamatyti suknelių. Jie ateina pasiklausyti žmogaus, kuris kiekviename drabužyje mato ne audinį, o istoriją, o kiekviename istorijos vingyje – patį žmogų.