Kai istoriją ir kultūrą lemia lojalumas: kas patogu, tas lieka?

Šventės metu buvo pristatyta knyga „Prūsijos atmintis ir kultūros paveldas“, kurios viršeliui paprašiau pagėgiškės Irenos Jurkūnienės fotografijos. Prie knygos leidybos reikšmingai prisidėjo Pagėgių savivaldybės kultūros centras. Ir čia man kyla paprastas klausimas: kodėl ši knyga buvo pristatoma būtent Martyno Jankaus muziejaus jubiliejaus proga?

Juk šiemet garbingą jubiliejų mini ir pats Pagėgių savivaldybės kultūros centras – jam sukanka 80 metų. Tai kas tada bus pristatoma per Kultūros centro jubiliejų? Galbūt muziejus turės kokį nors savo darbą, kurį galės „padovanoti“ Kultūros centro šventei?

Galbūt kai kam tai atrodo smulkmena. Man – ne. Nes už šios knygos slypi didelis darbas, atleidimo iš pareigų niuansai ir dar daugiau – žmonės, laikas, lėšos ir konkretus Pagėgių savivaldybės kultūros centro indėlis. Todėl norisi papasakoti, kaip visa tai prasidėjo.

Nuo idėjos iki knygos

2025-aisiais Lietuva minėjo Prūsijos 500 metų sukaktį. Ta proga Pagėgių savivaldybės kultūros specialistė pasiūlė Martyno Jankaus muziejui rengti projektą. Muziejus projekto rašyti atsisakė. Tuomet pasiūlymas buvo pateiktas Pagėgių savivaldybės kultūros centrui, kuriam tuo metu vadovavau aš, Svetlana Jašinskienė. Mes šio darbo neišsigandome ir ėmėmės projekto.

Kartu su kolektyvu, tardamiesi ir dėliodami programą, numatėme keturias Mažajai Lietuvai svarbias istorines datas ir įspūdingus renginius: senojo Pagėgių miesto herbo pagaminimą ir iškilmingą atidengimą, Vilko vaikų dieną, Mažosios Lietuvos genocido dieną. Baigiamasis renginys turėjo būti konferencija, skirta Prūsijos 500 metų sukakčiai paminėti. Buvo numatyta, kad konferencijos pranešimai vėliau suguls į mokslinių straipsnių rinkinį. Tarėme ir padarėme. Parašę projektą gavome 6 000 eurų finansavimą.

Keletas Pagėgių savivaldybės garbės piliečių yra susiję su istorija ir Mažosios Lietuvos tyrinėjimu. Tarp jų – profesorė Silva Pocytė, profesorius habilituotas daktaras Domas Kaunas, Marija ir Martynas Purvinai, šviesios atminties Vytautas Juodkazis ir kiti.

Meras sukūrė darbo grupę šiems renginiams organizuoti. Tačiau iš darbo grupės realiu darbu prisidėjo tik tuo metu vicemerės pareigas ėjusi Aušra Zongailienė, o konferencijos mokslinės dalies savo iniciatyva ėmėsi profesorius habilituotas daktaras Domas Kaunas. Daugiau pagalbos ar konkrečių darbų iš sukurtos grupės nesulaukėme. Tvarkėmės patys.

Domas Kaunas subūrė mokslininkus, sudėliojo temas, pranešimus. Ir kuo daugiau buvo dirbama, tuo labiau aiškėjo, kad iš šios konferencijos gali gimti ne paprastas straipsnių rinkinys, o tikra, vertinga knyga.

Viena problema – pinigai.

Projekte leidiniui buvo numatyta vos 800 eurų. Visi suprantame, ką už tokią sumą galima išleisti. Knygos, kokios norėjome, tikrai ne.

Teko ieškoti papildomų lėšų. Kreipėmės į Klaipėdos universiteto leidyklą. Čia norisi nuoširdžiai padėkoti profesorei Silvai Pocytei, kuri tarpininkavo ir atstovavo Pagėgių savivaldybei Klaipėdos universitete. Tačiau techninį darbą teko atlikti kultūros darbuotojams. Vyko derinimai, pokalbiai, svarstymai: kaip knyga atrodys, kokie bus viršeliai, kiek puslapių, kiek kainuos leidyba ir kiti techniniai dalykai.

Visą šį techninį ir organizacinį darbą atliko Pagėgių savivaldybės kultūros centras.

Paaiškėjo, kad knygos leidyba kainuos apie 2 600 eurų. Projektui tokių pinigų nebuvo skirta. Kreipiausi į Pagėgių savivaldybę, prašydama papildomų lėšų. Atsakymas buvo paprastas – pinigų nėra, metų pabaigoje žiūrėsime.

O ką daryti?

Sukausi, kaip galėjau. Taupiau vienur, taupiau kitur, ieškojau galimybių. Ir knygai pinigų suradau.

Tuo metu prie leidinio prisidėjo ir dar viena puiki mokslininkė – Ona Aleknavičienė. Įkalbinta D. Kauno, ji ėmėsi redakcinio darbo. Ir tai buvo milžiniškas darbas. Jeigu ne jos pastangos, vargu ar būtume spėję laiku užbaigti projektą.

Redakcinis darbas nėra tas darbas, kurį galima padaryti per vieną vakarą. Jis reikalauja daug laiko, kruopštumo ir atsakomybės bei nemažų lėšų. O Ona Aleknavičienė tai atliko savanoriškai.

Mokslininkų honorarai buvo kuklūs, profesoriui Domui Kaunui už visą organizacinį ir vadybinį darbą – tik šiek tiek didesnis.

Jeigu visą redagavimą būtume atidavę spaustuvei, tai būtų kainavę dar maždaug tūkstantį eurų. Tokių pinigų mes neturėjome.

Todėl visi susėdome, tarėmės, dirbome ir padarėme.

Knyga gimė.

O tada prasidėjo kita istorija

Ir štai čia man skaudžiausia.

Knyga buvo išleista. Tačiau tuo metu jau buvau atleista iš darbo.

Sausio 7-oji buvo mano paskutinė darbo diena Pagėgių savivaldybės kultūros centre. O knyga į savivaldybę atkeliavo sausio pabaigoje.

Pasirodė straipsniai, buvo gražių atsiliepimų, buvo kalbama apie nuostabų leidinį. Tačiau apie Pagėgių savivaldybės kultūros centrą – nė žodžio.

Ir tada kyla klausimas: kaip galima ištrinti įstaigą, kuri visą šį darbą pradėjo, vykdė projektą, ieškojo pinigų, organizavo konferenciją, tvarkė techninius klausimus ir rūpinosi, kad ši knyga apskritai atsirastų?

Dar rengiant knygą buvo kilęs klausimas, kas turėtų parašyti įvadinį žodį – Kultūros centro vadovė, kurios įstaiga vykdė projektą, ar Pagėgių savivaldybės meras.

Profesorius Domas Kaunas tuomet draugiškai patarė, kad, jo manymu, jeigu pratarmę parašytų meras, leidiniui tai suteiktų daugiau svorio. Aš, kaip Kultūros centro vadovė, tam neprieštaravau.

Tačiau vartydama leidinį pradėjau ieškoti Kultūros centro pavadinimo.

Ieškojau. Ir neradau. Nė žodelio. Nors tai buvo Kultūros centro projektas ir Kultūros centro darbuotojai organizavo konferenciją. Merginos, neturėdamos garso operatoriaus, pačios garsino renginį, pačios leido vaizdinę medžiagą, pačios tvarkė techninius dalykus. Tą dieną jos atliko didžiulį darbą. Ir visa tai liko tarsi nematoma.

Kodėl tada reikia tylėti?

Prieš renginį man paskambino profesorius Domas Kaunas ir itin taktiškai išdėstė, kad muziejaus renginyje Kultūros centras ir aš nebūsime paminėti, nes tai tik niekis, ką mes atlikome... Nesutikau. Minėjau, kad Kultūros centras turėtų būti paminėtas. Juk mūsų indėlis buvo didelis – sakyčiau, 50 procentų, vertinant visą knygos atsiradimo procesą.

Tačiau sulaukiau atsakymo, kad mano ir Kultūros centro atliktas techninis darbas nėra vertas tiek, kiek mokslinis darbas ar Onos Aleknavičienės redagavimas.

Aš žinau, kiek vertas mokslinis darbas. Žinau, kiek vertas redagavimas. Žinau, kiek pastangų į šią knygą sudėjo mokslininkai. Bet ar dėl to galima išbraukti kitus – atlikusius nė kiek ne menkesnį darbą, galiausiai suradusius finansavimą?

Ar jeigu vienas žmogus parašo mokslinį straipsnį, kitas redaguoja, tai tas, kuris suranda pinigus, organizuoja konferenciją, tvarko leidybą, derina spaustuvę, rūpinasi technika ir viskuo kitu, tampa nieko vertas? Manau, kad ne.

Todėl Martyno Jankaus muziejaus 45-mečio renginyje išdrįsau atsistoti ir apie tai pasakyti viešai.

Nieko neįžeidžiau. Nekėliau balso. Tiesiog pasakiau tai, ką žinojau ir ką pati išgyvenau, galiausiai gindama buvusio kolektyvo garbę.

Padėkojau Seimo nariui, Lietuvos kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkui Dariui Jakavičiui už mūsų kolektyvui įteiktą padėkos raštą – už mūsų darbus, už šią knygą ir kitus darbus, kuriuos atliko Kultūros centro darbuotojai.

Žinoma, vieni palaikė mane, kiti – kitą pusę.

Bet aš nesigailiu, kad prabilau. Išeidama iš renginio sulaukiau nemažai žmonių palaikymo. Žmonės sakė: pagaliau kažkas pasakė garsiai. Pagaliau kažkas kalba tiesiai, nebijodamas politikų, simpatijų, antipatijų ar galimų pasekmių. Ir čia jau klausimas ne tik apie vieną knygą.

Kitą dieną profesorius Domas Kaunas man paskambino ir pasakė, neva „sugadinau Liudvikos renginį“. Atsakiau paprastai: ar negalėjo Martyno Jankaus muziejus didžiuotis savo atliktais darbais, o ne pristatinėti didžiulį Kultūros centro atliktą darbą?

Nesitikėjau, kad praėjus vos septyniems mėnesiams šitaip viskas gali iškrypti...

Pagėgiuose turime vos tris biudžetines savivaldybei priklausančias kultūros įstaigas. Tai nėra privatus verslas, kuriame vieną vadovą pakeičia kitas ir kartu ištrinamas visas ankstesnių vadovų darbas. Tai yra mūsų savivaldybės kultūros istorija. Tai yra Pagėgių krašto veidas.

Ir jeigu savivaldybės vadovai leidžia ištrinti tai, ką ankstesni žmonės kūrė metų metus, tada kyla labai rimtas klausimas – kam apskritai priklauso tas darbas, kraštas, ką po savęs paliksime?

Šiemet Pagėgių savivaldybė mini savo 2š metų sukaktį. Aš Kultūros centrui vadovavau 18 metų.

Ar dėl to, kad vadovai pasikeitė, mano ir mano kolektyvo darbų jau nebeliko?

Todėl man skaudu ne dėl to, kad mano pavardė nebuvo paminėta. Man skaudu dėl to, kad buvo nutylėtas viso Pagėgių savivaldybės kultūros centro darbas.

Knyga turi išliekamąją vertę. Jos negalima paslėpti. Ji turi pasiekti visuomenę, skaitytojus, mokslininkus, žmones, kuriems rūpi Mažosios Lietuvos istorija, ką renginio metu ir pabrėžė D. Kaunas.

Bet kartu turime nepamiršti ir tų, kurie padėjo ją išleisti.

Nes istorija nėra tik tai, kas gražiai parašyta knygos puslapiuose.

Istorija yra ir tie žmonės, kurie tyliai dirbo užkulisiuose.

Jeigu pradėsime iš istorijos braukti tuos, kurie mums šiandien nepatinka, po kelerių metų nebeliks istorijos. Liks tik patogi jos versija. O kultūroje, mano supratimu, taip neturėtų būti.