Automobilių gausa Šilutės kiemuose augina kaimynų konfliktus?

Diskusiją įžiebė vienos daugiabučio gyventojos pasakojimas socialiniame tinkle. Moteris teigė savo automobilio prie namų nestatanti, nes ten transporto priemonės jau ne kartą buvo apgadintos. Todėl ji automobilį palieka gretimų daugiabučių aikštelėse, kuriose stovėjimo vietos nėra privačios ar priskirtos konkretiems butams.

Tačiau ir ten ramybės ne visada sulaukia – dėl neva užimtos „svetimos vietos“ moteris teigia sulaukusi priekaištų ir net užgauliojimų.

Diskusija greitai pasidalijo į dvi stovyklas. Vieni gyventojai tvirtino, kad nepriskirta vieta nėra niekieno nuosavybė, todėl laisvoje vietoje automobilį gali statyti bet kas. Kiti laikėsi priešingos nuomonės – net jeigu teisiškai vieta nepriklauso konkrečiam žmogui, „svetimame kieme“ nuolat statyti automobilį esą negražu, nes pirmumo teisę turėtų turėti prie to namo gyvenantys žmonės.

Kieno kiemas, jeigu vieta niekam nepriklauso?

Šio ginčo esmė nėra tokia paprasta, kaip iš pradžių gali pasirodyti. Jeigu stovėjimo vieta nėra privati, rezervuota, pažymėta atitinkamais kelio ženklais ar kitaip teisėtai priskirta konkrečiam naudotojui, vien tai, kad žmogus daugelį metų automobilį stato toje pačioje vietoje, savaime nepaverčia jos jo nuosavybe.

Tačiau gyvenime veikia ir nerašytos taisyklės. Daugiabučio gyventojas, dešimtmečius automobilį statantis po savo langais, tą vietą pradeda laikyti sava, nors dokumentuose tokios teisės ir nėra. Kol vietų pakanka, ši nerašyta sistema veikia. Problema prasideda tuomet, kai automobilių pasidaro daugiau nei vietų.

Tuomet ir atsiranda „mano vietos“, užrašai ant automobilių stiklų, pykčiai su gretimų namų gyventojais, užstatyti pravažiavimai ir automobiliai ant vejų.

Kiemai liko tie patys, automobilių – vis daugiau

Čia ir slypi pagrindinė problemos priežastis. Didelė dalis senųjų daugiabučių kvartalų buvo projektuojama ir statoma tuo metu, kai automobilių skaičius buvo nepalyginamai mažesnis. Pastatai liko tie patys, kiemų plotai iš esmės taip pat nepasikeitė, tačiau šeimų gyvenimas pasikeitė iš esmės.

Kadaise vienas automobilis šeimai buvo nemažas turtas, šiandien neretame bute jų yra du. Vienu į darbą važiuoja vyras, kitu – žmona. Suaugę vaikai taip pat turi automobilius. Todėl prie vieno buto vakare gali stovėti ne viena, o dvi ar net trys transporto priemonės.

Net ir dabar galiojantis statybos techninis reglamentas daugiabučiams numato minimalų vienos automobilio stovėjimo vietos vienam butui skaičių. Tačiau realybėje vienas butas jau seniai nebūtinai reiškia vieną automobilį.

Kieme vietos ieško ir darbo automobiliai

Yra ir dar viena automobilių skaičių daugiabučių kiemuose didinanti aplinkybė, apie kurią kalbama gerokai rečiau – darbo transportas.

Žmogus turi nuosavą automobilį, tačiau įmonė suteikia dar vieną transporto priemonę darbui. Pasibaigus darbo dienai ji taip pat parvažiuoja į daugiabučio kiemą.

Panaši situacija ir su smulkiuoju verslu. Gyventojas turi šeimos automobilį, tačiau veiklai įsigyja mikroautobusą ar kitą transporto priemonę žmonėms, įrankiams, medžiagoms ar prekėms vežioti. Vakare ir ši transporto priemonė ieško vietos prie to paties daugiabučio.

Taip vienam butui faktiškai gali tekti du ar trys automobiliai, nors pats kiemas nuo namo pastatymo laikų beveik nepasikeitė.

Todėl problema persikelia į gretimus kiemus. Neradęs vietos prie savo laiptinės vairuotojas važiuoja prie gretimo namo. Ten gyvenantis žmogus tai suvokia kaip svetimo automobilio invaziją, nors pati stovėjimo vieta jam nepriklauso.

„Mes už šį kiemą mokame“

Šilutėje šį nuosavybės jausmą gali sustiprinti dar viena aplinkybė – daugiabučių teritorijų tvarkymo ir valymo sistema.

Šilutės rajono savivaldybės Tvarkymo ir švaros taisyklėse apibrėžta „faktiškai naudojama teritorija“. Tai gali būti prie pastato ar pastatų grupės suplanuotas, tačiau Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas sklypas, o kai toks sklypas nesuplanuotas – tam tikra faktiškai naudojama teritorija prie pastato.

Taisyklėse taip pat numatyta, kad bendrojo naudojimo objekto valdytojas apskaičiuoja daugiabučiui priklausantį faktiškai naudojamos teritorijos plotą, o gyventojai turi užtikrinti šios teritorijos švarą ir tvarką patys, sudarydami sutartis arba per bendrojo naudojimo objekto valdytoją.

Privalomi darbai apima teritorijos valymą, žolės pjovimą, sniego valymą ir kitą priežiūrą.

Štai čia gyventojui natūraliai kyla klausimas: jeigu aš savo pinigais prisidedu prie teritorijos priežiūros, kodėl mano prižiūrimoje aikštelėje automobilį gali palikti žmogus iš kito namo?

Žmogiškai toks klausimas suprantamas. Tačiau teritorijos priskyrimas tvarkyti ir teisė ja išimtinai naudotis nėra tas pats.

Būtent šis skirtumas ir gali klaidinti gyventojus. Žmogus sąskaitoje mato mokestį už teritorijos priežiūrą, todėl natūraliai pradeda ją suvokti kaip „mūsų kiemą“. Tačiau vien valymo ir priežiūros prievolė savaime dar nesuteikia konkrečios stovėjimo vietos nuosavybės.

Ne vietos kaltos – automobilių per daug

Paprasčiausias sprendimas atrodytų įrengti daugiau automobilių stovėjimo aikštelių. Tačiau ir čia yra riba. Daugiabučių kiemai nėra begaliniai. Norint kiekvienam automobiliui sukurti po vietą, tektų aukoti veją, medžius, vaikų žaidimo aikšteles ar kitą bendrą erdvę.

Be to, pastačius daugiau vietų problema nebūtinai išnyks, jeigu automobilių skaičius ir toliau augs. Šiandien Šilutės kiemuose matomi konfliktai gali būti tik didesnės problemos pradžia.

Kol kas žmonės ją sprendžia kiekvienas savaip: vieni stato automobilį gretimame kieme, kiti ieško vietos gatvėje, treti savo „vietą“ mėgina saugoti žodžiais, ženklais ar net agresija. Tačiau nė vienas iš šių būdų neatsako į svarbiausią klausimą – ką daryti, kai automobilių fiziškai tampa daugiau, negu kvartale galima sutalpinti?

Anksčiau ar vėliau teks riboti?

Anksčiau ar vėliau šį klausimą teks spręsti nebe vairuotojams tarpusavyje, o valdžios institucijoms. Ir tuomet diskusija gali būti gerokai nemalonesnė nei ginčas dėl vienos vietos po langais.

Vien aikštelių plėtimo gali nebeužtekti. Gali tekti kalbėti ir apie pačių automobilių skaičiaus valdymą – gyventojų leidimus, papildomą mokestį už antrą ar trečią kieme laikomą automobilį, darbo transporto laikymo tvarką ar kitokius ribojimus.

Šiandien tai gali skambėti nepopuliariai. Tačiau miesto kiemo plotas neauga kartu su automobilių skaičiumi.

Todėl klausimas ilgainiui gali būti jau nebe „kas pastatė automobilį mano vietoje?“, o kur kas paprastesnis ir kartu sudėtingesnis – kiek automobilių vienas daugiabučio kiemas apskritai gali sutalpinti?